Ši byla yra susijusi su situacija, kai ES registruotas importuotojas gali būti atleidžiamas nuo importo PVM, kai prekės iš karto pervežamos į kitą valstybę narę ten registruotam PVM mokėtojui, o pastarasis sukčiauja ir mokesčių administratorius įpareigoja importuotoją sumokėti mokėtiną PVM.

Vetsch yra Austrijos registruota bendrovė, vykdanti vežimo veiklą. Vetsch buvo dviejų Bulgarijoje įsteigtų bendrovių K ir B atstovė ir laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 10 d. iki 2011 m. liepos 5 d. muitinei pateikė deklaracijas, skirtas iš Šveicarijos importuotų prekių išleidimo į laisvą apyvartą procedūrai įforminti. Šiose deklaracijose Vetsch paprašė taikyti neapmokestinimą PVM ir šiuo tikslu taikė kodą „42 muitinės procedūra“. Taigi atitinkamos prekės buvo išleistos į laisvą apyvartą, jų importo neapmokestinant PVM.

Tačiau muitinė pareikalavo iš Vetsch sumokėti PVM už atitinkamų prekių importą, motyvuodama tuo, kad nebuvo tenkinamos minėtose deklaracijose nurodyto neapmokestinimo sąlygos. Muitinė laikė įrodytu faktą, jog prekių pardavėjas, gavėjams Bulgarijoje, buvo perdavęs teisę disponuoti šiomis prekėmis, kai jos buvo Šveicarijoje, t.y. prieš atliekant muitinės formalumus Austrijoje. Nors minėti gavėjai deklaravo aptariamų prekių įsigijimo Bendrijos viduje sandorius, jie vis dėlto turėjo būti atsakingi už sukčiavimą mokesčių srityje šioje valstybėje narėje, nes neteisėtai deklaravo aptariamų prekių neapmokestinamąjį Bendrijos viduje tiekimą Vetsch naudai.

Muitinės ir Vetsch ginčas baigėsi teisme, kuris kreipėsi į ETT, klausdamas, ar teise pasinaudoti importo neapmokestinimu PVM turi būti neleidžiama importuotojui, kuriam tenka ar pripažįstama prievolė sumokėti šį mokestį, kai importuotų ir po to pervežtų Bendrijos viduje prekių gavėjas sukčiauja vykdydamas pervežus prekes sudarytą sandorį, kuris nesusijęs su minėtu pervežimu.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ETT) nurodė, kad pagal PVM direktyvą valstybės narės PVM neapmokestina iš trečiosios šalies išsiųstų ar išgabentų prekių importo į kitą valstybę narę nei ta, kurioje užbaigiamas prekių siuntimas ar gabenimas, kai tokias prekes tiekiančio importuotojo, kuriam tenka ar pripažįstama tenkanti prievolė sumokėti PVM, vykdomas prekių tiekimas neapmokestinamas PVM. Todėl importo neapmokestinimas PVM siejamas su vėlesniu importuotojo vykdomu prekių tiekimu Bendrijos viduje, kuris pats neapmokestinamas pagal PVM direktyvos 138 straipsnį, todėl priklauso nuo to, ar laikomasi šiame straipsnyje nustatytų sąlygų. Ta pati nuostata taikoma, jeigu prekių tiekimas yra prekių pervežimas į kitą valstybę narę.

PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės neapmokestina prekių tiekimo, kai tas prekes pardavėjas ar prekes įsigyjantis asmuo išsiunčia ar išgabena į paskirties vietą, esančią ES, bet ne jų atitinkamoje teritorijoje, kitam apmokestinamajam asmeniui ar neapmokestinamajam juridiniam asmeniui, kuris veikia kaip toks kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje pradėtas prekių siuntimas ar gabenimas, arba kai tai atliekama pardavėjo ar prekes įsigyjančio asmens vardu. Be to, valstybės narės neapmokestina prekių tiekimo, kai prekės pervežamos į kitą valstybę narę ir šis tiekimas būtų neapmokestinamas PVM, jei prekės būtų tiekiamos kito apmokestinamojo asmens vardu.

Austrijos teismui nekyla abejonių dėl importo ir pervežimo, kurie atlikti iki su sukčiavimu mokesčių srityje susijusio tiekimo Bendrijos viduje, teisėtumo, tačiau jis abejoja dėl su sukčiavimu susijusio sandorio, atlikto vykdant tiekimą Bendrijos viduje po to, kai buvo atliktas minėtas importas ir paskesnis pervežimas, poveikio teisei pasinaudoti nagrinėjamu neapmokestinimu PVM.

ETT pažymėjo, kad viena vertus, importas ir paskesnis pervežimas Bendrijos viduje, ir, kita vertus, tiekimas Bendrijos viduje, kada buvo sukčiauta, turi būti laikomi vienas nuo kito nepriklausomais sandoriais. PVM direktyvos 143 straipsnis faktiškai reiškia, jog yra dvigubas neapmokestinimas, t. y. pirmasis neapmokestinimas PVM, kuris paprastai mokėtinas importo atveju, ir antrasis neapmokestinimas, susijęs su tiekimu ar pervežimu Bendrijos viduje, atliktais po šio importo.

Jeigu tenkinamos PVM direktyvos nustatytos sąlygos, PVM už prekes, kurios buvo išsiųstos arba išgabentos iš trečiosios šalies į ES, iš principo pirmą kartą turi būti mokamas ne toje valstybėje narėje, į kurios teritoriją jos iš pradžių buvo importuotos, o valstybėje narėje, kurioje užbaigiamas prekių siuntimas ar gabenimas. Šiomis nuostatomis siekiama supaprastinimo, skirto tarpvalstybinei prekybai palengvinti. Tokioje situacijoje, kai buvo sukčiauta Bulgarijoje, atliekant iš šios valstybės narės tiekimą Bendrijos viduje, būtent Bulgarijos valdžios institucijos privalo neleisti pasinaudoti šio tiekimo neapmokestinimu PVM.

Kadangi nustatyta, kad sukčiavimas nėra susijęs su pervežimu, nuo kurio priklauso importo neapmokestinimas PVM, šio neapmokestinimo negalima nesuteikti importuotojui, kuriam tenka ar pripažįstama tenkanti prievolė sumokėti šį mokestį, tuo atveju, jei, nėra jokios informacijos, leidžiančios teigti, kad importuotojas žinojo ar turėjo žinoti, jog importuotų prekių paskesnis tiekimas yra įtrauktas į Bulgarijos gavėjų sukčiavimą.

Todėl ETT konstatavo, kad pasinaudoti teise į importo neapmokestinimą PVM neturi būti draudžiama importuotojui, kuriam tenka ar pripažįstama tenkanti prievolė sumokėti šį mokestį, kai, pirma, importuotų ir po to pervežtų Bendrijos viduje prekių gavėjas sukčiauja, vykdydamas pervežus prekes sudarytą sandorį, kuris nesusijęs su minėtu pervežimu, ir, antra, nėra jokios informacijos, leidžiančios teigti, kad importuotojas žinojo ar turėjo žinoti, jog šis paskesnis sandoris yra įtrauktas į gavėjų sukčiavimą.

Advokatas
arunas.sidlauskas@lextal.lt
+370 5210 2733