Skip to Content

About: LEXTAL-LT

Recent Posts by LEXTAL-LT

KVIEČIAME PRISIJUNGTI PRIE KOMANDOS

Baltijos šalių advokatų kontora LEXTAL plečia savo veiklą ir kviečia 2-3 advokatus besispecializuojančius komercinės teisės srityje prisijungti prie ambicingos komandos.

Susitikime aptarti bendradarbiavimo galimybes.

Rašykite mums ar skambinkite žemiau nurodytais kontaktais:
El. paštas: info@lextal.lt
Tel.: +370 5210 2733
Basanavičiaus g. 26, B NORDIC 26, Vilnius
Daugiau informacijos apie mūsų kontorą: www.lextal.lt

0 Continue Reading →

TELFA konferencija Belgrade

LEXTAL advokatė Lina Šikšniutė- Vaitiekūnienė dalyvavo TELFA konferencijoje Belgrade ir dalijosi savo mintimis bei patirtimi apie jaunųjų kolegų rengimą advokato profesijai diskusijoje Young & in law. Didelis ačiū konferencijos organizatoriams advokatų kontorai Vukovic & partners ir kolegomis advokatams iš visos Europos už įdomias diskusijas ir dalijimąsi patirtimi.

“Young and in law” diskusija

 

Lina Šikšniutė-Vaitiekūnienė ir kolegos

 

TELFA nariai

 

0 Continue Reading →

ESTT byla dėl žemės ir pastato apmokestinimo PVM, kai vieno iš jų vertė nepatenka į 45 000 Eur apyvartos ribą

AJ kartu su kitu bendraturčiu pagal 2011 m. vasario 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo žemės ūkio paskirties žemės sklypą. 2011 m. liepos 4 d. pareiškėja gavo leidimą statyboms šiame sklype. Įsigytame žemės sklype buvo įregistruoti gyvenamasis namas ir du kaimo turizmo pastatai.

AJ kartu su bendraturčiu 2012 m. gruodžio 28 d. pardavė gyvenamąjį namą su žemės sklypo dalimi už 450 000 litų (130 329 Eur) (toliau – ginčo sandoris). Pardavus tokia kaina, AJ gavo 112 500 litų (32 437 Eur) už dalį žemės sklypo ir 150 000 litų (43 443 EUR) už sklype įregistruotą gyvenamojo namo dalį.

Atlikusi patikrinimą VMI nustatė, kad minėti nekilnojamojo turto sandoriai nebuvo vienkartiniai ar atsitiktiniai ir kad AJ vykdė ekonominę veiklą, kaip ji apibrėžiama PVM įstatyme ir dėl to AJ turi turėjo deklaruoti pardavimo PVM, apskaičiuoto nuo visos sumos, kurią ji gavo už ginčo sandorį.

ETT palaikė VMI poziciją ir konstatavo, kad kai tiekimą tam pačiam pirkėjui sudaro du nekilnojamojo turto objektai, kurie yra susiję savo pobūdžiu ir dėl kurių sudaryta viena pirkimo–pardavimo sutartis, ir kai viršijama smulkaus verslo įmonėms numatyta metinės apyvartos riba, apmokestinamasis asmuo turi sumokėti mokestį nuo viso ginčo tiekimo vertės, t. y. atsižvelgdamas į šį tiekimą sudarančių dviejų objektų vertę, net jei atsižvelgus į vieno iš šių objektų vertę minėta metinė riba nebūtų viršyta.

 

Advokatas
arunas.sidlauskas@lextal.lt
+370 5210 2733
0 Continue Reading →

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo byla dėl PVM atskaitos mišrios veiklos atveju

Šioje byloje iškilo klausimas, ar galima leisti apmokestinamajam asmeniui atskaityti visą pirkimo PVM mišrios veiklos atveju dėl to, kad nacionalinėje teisėje nėra specialių nuostatų dėl paskirstymo kriterijų ir metodų, kurios leistų apmokestinamajam asmeniui nustatyti šio pirkimo PVM dalį, kuri turėtų būti laikoma susijusia atitinkamai su jo ekonomine ir neekonomine veikla.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ETT) nurodė, kad jeigu apmokestinamasis asmuo prekes ir paslaugas naudoja ekonominiams sandoriams, dėl kurių jam atsiranda teisė į atskaitą, ir ekonominiams sandoriams, dėl kurių ši teisė neatsiranda, t.y. neapmokestinamiesiems sandoriams, direktyva numato normas, leidžiančias nustatyti atskaitytino PVM dalį, kuri turi būti proporcinga sumai, priskirtinai prie apmokestinamų ekonominių apmokestinamojo asmens sandorių.

Diskreciją nustatyti metodus ir kriterijus, kuriais remiantis sumokėtas pirkimo PVM būtų priskirtas prie ekonominės ir neekonominės veiklos, turi valstybės narės. Kadangi Lenkija nėra nustačiusi tokių skaičiavimo būdų, tai savivaldybių asociacija teisme teigė, kad iš jos negalima reikalauti atlikti tokį priskyrimą, todėl ji turi teisę atskaityti visą mokestį nuo tokių išlaidų.

Tačiau ETT su tuo nesutiko. ETT konstatavo, kad jei remdamasis taikoma mokesčių teise apmokestinamasis asmuo gali nustatyti tikslią teisės į atskaitą apimtį, negalima teigti, kad jam skirta pareiga nustatyti savo mišrių išlaidų dalį, kuri yra susijusi su ekonominiais sandoriais, prieštarauja mokesčio teisėtumo principui. Bendroje PVM sistemoje toks reikalavimas susijęs ne su esminiu elementu, kuris apibūdina vieną iš pagrindinių PVM savybių, todėl turi būti aiškiai numatytas taikomoje mokesčių teisėje, o tik su papildomu elementu, kad asmuo galėtų pasinaudoti teise į atskaitą.

 

Advokatas
arunas.sidlauskas@lextal.lt
+370 5210 2733
0 Continue Reading →

ETT sprendė dėl PVM atskaitos galimybės fiktyvių sandorių atžvilgiu, kai biudžetui žala nepadaryta

Italijos mokesčių administratorius atmetė bendrovės teisę į PVM atskaitą, kiek tai susiję su elektros energijos pirkimo sandoriais, kuriuos jis laikė fiktyviais, nes elektros energija realiai nebuvo tiekiama. Mokesčių administratoriaus teigimu, sudaryti sandoriai sudarė žiedinę to paties kiekio už tą pačią kainą elektros energijos pardavimo tai pačiai įmonių grupei priklausančioms bendrovėms sistemą. Jie buvo sudaryti siekiant vienintelio tikslo, kad pagrindinė grupės įmonė galėtų parodyti atitinkamas sumas, siekdama gauti bankų finansavimą. Kadangi visos grupės įmonės mokėjo PVM, fiktyvūs elektros energijos pardavimo sandoriai, juos sudariusiom įmonėm nesuteikė jokio mokestinio pranašumo.

ETT nurodė, kad jei realiai neįvyko prekių tiekimas ar paslaugų teikimas, negali atsirasti ir teisė į PVM atskaitą. Tačiau pagal ETT praktiką, sąskaitoje faktūroje nurodytą PVM turi sumokėti šią sąskaitą faktūrą išrašęs asmuo, net jei neįvyko realus apmokestinamasis sandoris.

Sąskaitoje faktūroje nurodytą PVM prievolę sumokėti turi ją išrašęs asmuo, o šios sąskaitos faktūros gavėjas neturi teisės atskaityti PVM, susijusio su fiktyviais sandoriais.

ETT pažymėjo, kad mokestinių pajamų praradimo grėsmė nėra visiškai panaikinama, jei sąskaitos faktūros, kuriose nepagrįstai nurodyta PVM suma, gavėjas gali ja pasinaudoti, kad atskaitytų šį mokestį. Tačiau PVM neutralumo principo laikymasis užtikrinamas valstybių narių numatyta galimybe ištaisyti bet kokį sąskaitoje faktūroje klaidingai nurodytą mokestį, jei sąskaitą faktūrą išrašęs asmuo įrodė savo sąžiningumą arba laiku visiškai pašalino mokestinių pajamų praradimo grėsmę.

Todėl ETT konstatavo, kad PVM direktyva nedraudžia nacionalinio teisės akto, pagal kurį negalima atskaityti PVM, susijusio su fiktyviais sandoriais, o asmenys, nurodę PVM sąskaitoje faktūroje, privalo jį sumokėti, įskaitant ir už fiktyvų sandorį, su sąlyga, kad pagal nacionalinę teisę galima pakoreguoti mokesčio skolą, atsirandančią iš šios pareigos, kai šią sąskaitą faktūrą išrašęs asmuo, kuris neveikė sąžiningai, laiku visiškai pašalino mokestinių pajamų praradimo grėsmę.

 

Advokatas
arunas.sidlauskas@lextal.lt
+370 5210 2733
0 Continue Reading →

Verslui: ar vis dar laikote visus „auksinius kiaušinius“ vienoje vietoje

Savo veikloje mes (advokatų kontora Lextal, www.lextal.lt ) dažnai susiduriame su situacijomis, kai vienoje bendrovėje koncentruojasi kelios veiklos, nekilnojamas turtas ir brangūs įrengimai ar vykdomi verslo požiūriu rizikingi projektai.

Nepavykus vienam iš verslų ar projektui tapus nuostolingam, sutrinka bendrovės pinigų srautai, kreditoriai prašo areštuoti sąskaitas, o bankai – grąžinti paskolas prieš terminą. Tokiu atveju, bendrovės akcininkai gali prarasti visą per ilgus metus sukauptą turtą.

Ekonominė situacija pasaulyje irgi nėra paprasta. Kaip kad teigia bankų ekonomistai (https://www.lrytas.lt/verslas/mano-pinigai/2019/05/21/news/ekonomistas-n-maciulis-perspejo-laukia-tokia-krize-kokios-bijau-labiausiai-10441235/ ), Lietuva, kaip ir kitos Europos šalys, gali netrukus įžengti į ekonominės stagnacijos laikotarpį.

Tačiau galima diversifikuoti rizikas, išdalinant verslus ar nekilnojamąjį turtą atskiroms bendrovėms. Geras to pavyzdys yra nekilnojamojo turto vystytojai, kurie kiekvienam projektui steigia po atskirą bendrovę. Todėl nepavykus vienam iš projektų, kreditoriai negali pasiekti kito akcininkų turto.

Tiek teisinė tiek ir mokestinė aplinka tokiam diversifikavimui yra palanki. Išskirti bendrovės turtą ir veiklas į atskiras bendroves, nepatiriant mokestinių pasekmių, suteikia tiek Pelno, tiek ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymai.

Vykdant tokį atskyrimą reikia atkreipti dėmesį į tokius dalykus:

  • Atskyrimas turi būti vykdomas griežtai laikantis Pelno mokesčio įstatymo 41 str. 2 d. nustatytų taisyklių;
  • Vykdant atskyrimą, turi vyrauti svarios komercinės priežastys, o ne mokestinės paskatos;
  • Atskyrimo sąlygos turi būti parengtos taip, kad atspindėtų aukščiau paminėtus aspektus;
  • Prieš atskyrimą, reikėtų įvertinti esamus kreditorius, sutartyse nustatytus apribojimus bei tolesnio skolinimosi galimybes (sumažėja bendrovės turtas).

 

0 Continue Reading →

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo byla dėl atleidimo nuo importo PVM sumokėjimo, kai prekių pirkėjas sukčiavo

Ši byla yra susijusi su situacija, kai ES registruotas importuotojas gali būti atleidžiamas nuo importo PVM, kai prekės iš karto pervežamos į kitą valstybę narę ten registruotam PVM mokėtojui, o pastarasis sukčiauja ir mokesčių administratorius įpareigoja importuotoją sumokėti mokėtiną PVM.

Vetsch yra Austrijos registruota bendrovė, vykdanti vežimo veiklą. Vetsch buvo dviejų Bulgarijoje įsteigtų bendrovių K ir B atstovė ir laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 10 d. iki 2011 m. liepos 5 d. muitinei pateikė deklaracijas, skirtas iš Šveicarijos importuotų prekių išleidimo į laisvą apyvartą procedūrai įforminti. Šiose deklaracijose Vetsch paprašė taikyti neapmokestinimą PVM ir šiuo tikslu taikė kodą „42 muitinės procedūra“. Taigi atitinkamos prekės buvo išleistos į laisvą apyvartą, jų importo neapmokestinant PVM.

Tačiau muitinė pareikalavo iš Vetsch sumokėti PVM už atitinkamų prekių importą, motyvuodama tuo, kad nebuvo tenkinamos minėtose deklaracijose nurodyto neapmokestinimo sąlygos. Muitinė laikė įrodytu faktą, jog prekių pardavėjas, gavėjams Bulgarijoje, buvo perdavęs teisę disponuoti šiomis prekėmis, kai jos buvo Šveicarijoje, t.y. prieš atliekant muitinės formalumus Austrijoje. Nors minėti gavėjai deklaravo aptariamų prekių įsigijimo Bendrijos viduje sandorius, jie vis dėlto turėjo būti atsakingi už sukčiavimą mokesčių srityje šioje valstybėje narėje, nes neteisėtai deklaravo aptariamų prekių neapmokestinamąjį Bendrijos viduje tiekimą Vetsch naudai.

Muitinės ir Vetsch ginčas baigėsi teisme, kuris kreipėsi į ETT, klausdamas, ar teise pasinaudoti importo neapmokestinimu PVM turi būti neleidžiama importuotojui, kuriam tenka ar pripažįstama prievolė sumokėti šį mokestį, kai importuotų ir po to pervežtų Bendrijos viduje prekių gavėjas sukčiauja vykdydamas pervežus prekes sudarytą sandorį, kuris nesusijęs su minėtu pervežimu.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ETT) nurodė, kad pagal PVM direktyvą valstybės narės PVM neapmokestina iš trečiosios šalies išsiųstų ar išgabentų prekių importo į kitą valstybę narę nei ta, kurioje užbaigiamas prekių siuntimas ar gabenimas, kai tokias prekes tiekiančio importuotojo, kuriam tenka ar pripažįstama tenkanti prievolė sumokėti PVM, vykdomas prekių tiekimas neapmokestinamas PVM. Todėl importo neapmokestinimas PVM siejamas su vėlesniu importuotojo vykdomu prekių tiekimu Bendrijos viduje, kuris pats neapmokestinamas pagal PVM direktyvos 138 straipsnį, todėl priklauso nuo to, ar laikomasi šiame straipsnyje nustatytų sąlygų. Ta pati nuostata taikoma, jeigu prekių tiekimas yra prekių pervežimas į kitą valstybę narę.

PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės neapmokestina prekių tiekimo, kai tas prekes pardavėjas ar prekes įsigyjantis asmuo išsiunčia ar išgabena į paskirties vietą, esančią ES, bet ne jų atitinkamoje teritorijoje, kitam apmokestinamajam asmeniui ar neapmokestinamajam juridiniam asmeniui, kuris veikia kaip toks kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje pradėtas prekių siuntimas ar gabenimas, arba kai tai atliekama pardavėjo ar prekes įsigyjančio asmens vardu. Be to, valstybės narės neapmokestina prekių tiekimo, kai prekės pervežamos į kitą valstybę narę ir šis tiekimas būtų neapmokestinamas PVM, jei prekės būtų tiekiamos kito apmokestinamojo asmens vardu.

Austrijos teismui nekyla abejonių dėl importo ir pervežimo, kurie atlikti iki su sukčiavimu mokesčių srityje susijusio tiekimo Bendrijos viduje, teisėtumo, tačiau jis abejoja dėl su sukčiavimu susijusio sandorio, atlikto vykdant tiekimą Bendrijos viduje po to, kai buvo atliktas minėtas importas ir paskesnis pervežimas, poveikio teisei pasinaudoti nagrinėjamu neapmokestinimu PVM.

ETT pažymėjo, kad viena vertus, importas ir paskesnis pervežimas Bendrijos viduje, ir, kita vertus, tiekimas Bendrijos viduje, kada buvo sukčiauta, turi būti laikomi vienas nuo kito nepriklausomais sandoriais. PVM direktyvos 143 straipsnis faktiškai reiškia, jog yra dvigubas neapmokestinimas, t. y. pirmasis neapmokestinimas PVM, kuris paprastai mokėtinas importo atveju, ir antrasis neapmokestinimas, susijęs su tiekimu ar pervežimu Bendrijos viduje, atliktais po šio importo.

Jeigu tenkinamos PVM direktyvos nustatytos sąlygos, PVM už prekes, kurios buvo išsiųstos arba išgabentos iš trečiosios šalies į ES, iš principo pirmą kartą turi būti mokamas ne toje valstybėje narėje, į kurios teritoriją jos iš pradžių buvo importuotos, o valstybėje narėje, kurioje užbaigiamas prekių siuntimas ar gabenimas. Šiomis nuostatomis siekiama supaprastinimo, skirto tarpvalstybinei prekybai palengvinti. Tokioje situacijoje, kai buvo sukčiauta Bulgarijoje, atliekant iš šios valstybės narės tiekimą Bendrijos viduje, būtent Bulgarijos valdžios institucijos privalo neleisti pasinaudoti šio tiekimo neapmokestinimu PVM.

Kadangi nustatyta, kad sukčiavimas nėra susijęs su pervežimu, nuo kurio priklauso importo neapmokestinimas PVM, šio neapmokestinimo negalima nesuteikti importuotojui, kuriam tenka ar pripažįstama tenkanti prievolė sumokėti šį mokestį, tuo atveju, jei, nėra jokios informacijos, leidžiančios teigti, kad importuotojas žinojo ar turėjo žinoti, jog importuotų prekių paskesnis tiekimas yra įtrauktas į Bulgarijos gavėjų sukčiavimą.

Todėl ETT konstatavo, kad pasinaudoti teise į importo neapmokestinimą PVM neturi būti draudžiama importuotojui, kuriam tenka ar pripažįstama tenkanti prievolė sumokėti šį mokestį, kai, pirma, importuotų ir po to pervežtų Bendrijos viduje prekių gavėjas sukčiauja, vykdydamas pervežus prekes sudarytą sandorį, kuris nesusijęs su minėtu pervežimu, ir, antra, nėra jokios informacijos, leidžiančios teigti, kad importuotojas žinojo ar turėjo žinoti, jog šis paskesnis sandoris yra įtrauktas į gavėjų sukčiavimą.

Advokatas
arunas.sidlauskas@lextal.lt
+370 5210 2733
0 Continue Reading →

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo byla dėl PVM apmokestinamosios vertės tikslinimo, kai apmokestinamasis asmuo neįvykdė formalių teisės akto reikalavimų

Šioje byloje Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ETT) sprendė klausimą dėl PVM apmokestinamosios vertės tikslinimo paslaugų gavėjui tapus nemokiam, kai nebuvo įvykdyti formalūs valstybės narės nustatyti reikalavimai.

Tratave yra Portugalijoje įsteigta įmonė, PVM mokėtoja, kuri administruoja viešąsias savivaldybės nuotekų, drenažo, ir valymo paslaugas. 2010 m. liepos mėnesio PVM deklaracijoje įmonė sumažino paslaugų apmokestinamąją vertę ir patikslino PVM sumas jos aštuoniems klientams, paslaugų gavėjams, kurie įsiteisėjusiais teismo sprendimais pripažinti nemokiais. Atlikus šį patikslinimą, Tratave mokėtina į biudžetą PVM suma sumažėjo 59 017,35 Eur. Tačiau Portugalijos mokesčių administratorius nurodė, kad šis patikslinimas yra neteisėtas, nes nebuvo pateiktos pažymos, kad yra įsiteisėję teismo sprendimai dėl paslaugų gavėjų nemokumo ir įmonė nesilaikė reikalavimo, nemokiems paslaugų gavėjams iš anksto pranešti apie ketinimą panaikinti PVM, kad jie galėtų patikslinti PVM atskaitą, kuria jie galėjo pasinaudoti.

Tratave 2014 m. spalio mėnesį sumokėjo sumažintą sumą ir 2015 m. vasario mėnesį informavo skolininkus apie savo ketinimą panaikinti PVM sumas, susijusias su negrąžintomis skolomis. Ir tuomet jau kreipėsi į mokesčių administratorių, prašydamas grąžinti permokėtą sumą iš biudžeto. Portugalijos mokesčių administratorius atsisakė tą padaryti, dėl ko kilo ginčas ir buvo kreiptasi į ETT dėl prejudicinio sprendimo.

Pateikęs prašymą Portugalijos teismas siekė išsiaiškinti, ar draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kurioje numatyta, kad nesumokėjimo atveju apmokestinamasis asmuo negali sumažinti PVM apmokestinamosios vertės, jei jis, tikslindamas atskaitomą PVM sumą, kurią galėjo atskaityti, prekės ar paslaugos įgijėjui (jei jis yra apmokestinamasis asmuo), iš anksto nepranešė apie savo ketinimą panaikinti dalį PVM ar jį visą.

ETT nurodė, kad tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų apmokestinamąją vertę sudaro viskas, kas sudaro atlygį, kuris yra ar turi būti tiekėjo gautas iš pirkėjo, kliento ar trečiosios šalies už tokias prekes ar paslaugas, įskaitant subsidijas, susijusias su šių prekių ar paslaugų kaina. PVM direktyvos 90 str. 1 dalyje nurodyti anuliavimo, atšaukimo, nutraukimo, visiško ar dalinio nesumokėjimo arba kainos sumažinimo, įvykdžius sandorį, atvejai, pagal kuriuos valstybės narės įpareigojamos sumažinti apmokestinamąją vertę, kai sudarius sandorį apmokestinamasis asmuo negauna dalies ar viso atlygio. Šioje nuostatoje įtvirtintas pagrindinis PVM direktyvos principas, pagal kurį apmokestinamąją vertę sudaro faktiškai gautas atlygis ir mokesčių administratorius negali gauti didesnės PVM sumos nei ta, kurią gavo apmokestinamasis asmuo.

Valstybėms narėms leidžiama nukrypti nuo šios taisyklės visos ar dalies sandorio kainos nesumokėjimo atvejais, vadovaujantis PVM direktyvos 90 str. 2 dalimi. Be to, valstybės narės gali nustatyti prievoles, kurias laiko būtinomis, siekiant užtikrinti, kad būtų tinkamai surenkamas PVM ir užkertamas kelias sukčiavimui, su sąlyga, kad ši galimybė nebūtų naudojama, nustatant papildomas su sąskaitų faktūrų išrašymu susijusias prievoles, kurios nenustatytos PVM direktyvoje.

Pagal PVM direktyvą, valstybės narėms suteikiama diskrecija apibrėžti sąlygas, kurias turi įvykdyti apmokestinamieji asmenys, kad galėtų sumažinti apmokestinamąją vertę. Tačiau ETT pažymėjo, kad priemonėmis, kuriomis siekiama užkirsti kelią sukčiavimui mokesčių srityje ar mokesčių vengimui, iš esmės galima nukrypti nuo taisyklių dėl apmokestinamosios vertės tiek, kiek griežtai būtina šiam konkrečiam tikslui pasiekti. Šiomis priemonėmis turi būti išlaikomi PVM direktyvos tikslai ir principai ir jomis negali būti naudojamasi taip, kad būtų pažeistas PVM neutralumas. Todėl reikalavimai, kuriuos apmokestinamasis asmuo turi įvykdyti mokesčių institucijoms, kad galėtų pasinaudoti teise sumažinti PVM apmokestinamąją vertę, turi neviršyti to, kas leidžia pagrįsti, kad sudarius sandorį, nebus gautas visas atlygis ar jo dalis. Nacionaliniai teismai turi patikrinti, ar taip yra atitinkamos valstybės narės reikalaujamų formalumų atveju.

Byloje nagrinėjamas reikalavimas, pagal kurį nesumokėjimo atveju apmokestinamajam asmeniui apmokestinamoji vertė atitinkamai sumažinama, tik jei jis iš anksto pranešė savo skolininkui (jei jis yra apmokestinamasis asmuo) apie savo ketinimą panaikinti dalį PVM ar jį visą, patenka ir PVM direktyvos taikymo sritį. Dėl mokesčių neutralumo ir proporcingumo principų reikia pažymėti, kad šis reikalavimas, kuris leidžia informuoti skolininką apie tai, kad jis turi patikslinti PVM sumą, kurią jis galbūt galėjo atskaityti už pirkimo sandorį, gali padėti užtikrinti teisingą PVM surinkimą, užkirsti kelią sukčiavimui ir pašalinti mokestinių pajamų praradimo riziką.

Todėl ETT konstatavo, kad byloje nagrinėjamo reikalavimo laikymasis leidžia apmokestinamajam asmeniui, prekių tiekėjui ar paslaugų teikėjui, susigrąžinti visą mokesčių administratoriui pervestą PVM permoką dėl skolų negrąžinimo ir šiuo reikalavimu iš esmės nedaroma įtakos PVM neutralumui. Be to, šiam pranešimui netaikomos specialios sąlygos dėl jo formos ar pateikimo būdo, todėl neatrodo, kad toks reikalavimas labai apsunkintų apmokestinamąjį asmenį, prekių tiekėją ar paslaugų teikėją. Todėl ETT padarė išvadą, kad nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, kurioje numatyta, kad nesumokėjimo atveju apmokestinamasis asmuo negali sumažinti PVM apmokestinamosios vertės, jei jis, tikslindamas atskaitomą PVM sumą, iš anksto nepranešė apie savo ketinimą panaikinti PVM.

 

Advokatas
arunas.sidlauskas@lextal.lt
+370 5210 2733

0 Continue Reading →

Garantijos rangos sutartyje

Advokatų kontoros Lextal advokatė Lina Vaitiekūnienė sėkmingai atstovavo Latvijos bendrovei SIA Olimps teisme dėl teisės išskaičiuoti išlaidas, susijusias su rangovo darbų trūkumų taisymu, iš sulaikytų sumų pagal rangos sutartį. Ši byla ypatinga tuo, jog rangovė – bankrutuojanti bendrovė kreipėsi į teismą, reikalaudama, kad užsakovė išmokėtų sulaikytą pagal rangos sutartį sumą rangovei – bankrutuojančiai bendrovei, kadangi sulaikytos sumos neišmokėjimas pažeidžia bankrutuojančios bendrovės kreditorių interesus, neatsižvelgiant į tai, jog ši bendrovė tinkamai neištaisė trūkumų, kurių tinkamas ištaisymas pagal sutartį buvo sąlyga sulaikytų sumų išmokėjimui rangovei. Teismas sutiko su Lextal advokatės argumentais, jog atskaitymai iš sulaikytų sumų nėra laikytini priešpriešinių reikalavimų įskaitymu ir negali būti laikomi pažeidžiančiais įmonių bankroto įstatymą, o taip pat nurodė, jog rangovei iškelta bankroto byla savaime nereiškia, jog užsakovė netenka teisės naudotis sutartyje sulygta galimybe sulaikyti atitinkamas sumas garantiniam laikotarpiui. Bankroto ar restruktūrizavimo iškėlimo atveju iš esmės apsunkinamas rangos sutarties tęstinių įsipareigojimų, tokių kaip kelis metus trunkanti garantinė priežiūra ir kt., vykdymas, kas kelia prielaidą, kad rangovo bankroto atveju gali būti pažeidžiami teisėti užsakovo lūkesčiai, kilę dėl pirminių statybos rangos sutartyje sulygtų sąlygų įgyvendinimo. Akivaizdu, kad rangovas, kuriam iškelta bankroto byla, negalės suteikti garantinės priežiūros paslaugų, todėl užsakovo elgesys sulaikant garantijos dydį atitinkančią pinigų sumą yra pagrįstas sąžiningos verslo praktikos požiūriu. Pažymėtina, jog teismas, spręsdamas šį ginčą vadovavosi sutarties nuostatomis bei įrodymais apie neištaisytus trūkumus ir išsamiai pagrįstas išlaidas, rangovei savo lėšomis taisant darbų trūkumus savo sąskaita. Svarbi aplinkybė, jog apie trūkumų taisymo eigą rangovas buvo nuolat informuojamas.

Ši patirtis paskatino Lextal advokatus pasidalinti savo patarimais su statybų proceso dalyviais. Lextal advokatai visada rekomenduoja klientams (užsakovams) įtraukti į rangos sutartis garantijas, susijusias su rangovo atsakomybe už atliktų darbų trūkumų ištaisymu bei įsipareigojimais garantiniu laikotarpiu. Lextal advokatų kontoros praktikoje yra pasitaikę nemažai atvejų, kai klientai kreipiasi pagalbos, nes rangovas, atlikęs darbus bankrutuoja ir nebegali ištaisyti darbų trūkumų. Kaip apsisaugoti nuo tokios situacijos?

Lextal advokatų kontora rekomenduoja:

  1. Sutartyje nustatyti atitinkamas sulaikomas sumas, kurias Užsakovas išskaičiuoja iš atliktų darbų kainos ir jas  sulaiko iki galutinio darbų perdavimo ištaisius trūkumus arba rangovo pareigą pateikti banko ar draudimo kompanijos garantiją trūkumų taisymo bei garantiniam laikotarpiui;
  2. Sutartyje detaliai aptarti darbų priėmimo ir darbų trukumų ištaisymo tvarką;
  3. Darbų priėmimo-perdavimo akte nurodyti, kokie konkrečiai trūkumai turi būti ištaisyti ir per kokį laikotarpį;
  4. Sutartyje numatyti, kad rangovui neištaisius trūkumų, užsakovas gali juos ištaisyti pasitelkti kitus rangovus ir sumažinti sulaikytą sumą trūkumų taisymo išlaidomis;
  5. Jeigu rangovas nevykdo savo įsipareigojimų dėl trūkumų ištaisymo, jį raštu įspėti apie ketinimą ištaisyti trūkumus užsakovo sąskaita ir sumažinti sulaikytas sumas patirtomis trūkumų taisymo išlaidomis arba ketinimą panaudoti garantiją.
  6. Pastoviai informuoti rangovą apie trūkumų taisymo eigą ir išlaidas bei sulaikytos sumos sumažinimą arba garantijos panaudojimą.
1 Continue Reading →

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo byla dėl „įėjimo į renginius“ sąvokos aiškinimo PVM tikslais

Srf yra Švedijoje įsteigta įmonė, kuri priklauso apskaitos ir darbo užmokesčio konsultantų profesinei organizacijai. Ji teikia apskaitos ir valdymo mokymus, t. y. organizuoja seminarus šios organizacijos nariams ir tretiesiems asmenims. Dauguma šių mokymų vyksta Švedijoje, tačiau kai kurie organizuojami kitose valstybėse narėse ir šios bendrovės dėstytojai važiuoja ten skaityti paskaitų. Šie mokymai yra skirti tik apmokestinamiesiems asmenims, kurių verslo vieta yra Švedijoje arba kurie čia turi nuolatinį padalinį.

Minėti mokymai vyksta konferencijų centre 30 valandų, išskirstytų per penkias dienas su vienos dienos pertrauka. Mokymo programos dalyviai turi turėti tam tikrą išsilavinimą ir profesinę patirtį apskaitos ir valdymo srityje. Norint dalyvauti Srf mokymuose, būtina išankstinė registracija ir turi būti gautas patvirtinimas iki jų pradžios, taip pat iš anksto turi būti atliktas mokėjimas.

Švedijos mokesčių administratorius nustatė, kad nors šie mokymai ir teikiami kitose valstybėse narėse nei Švedijos Karalystė, jie turi būti laikomai įvykusiais Švedijoje, todėl PVM turi būti renkamas Švedijoje. Be to, jis nusprendė, kad sąvoka „įėjimas į renginius“ turėtų būti suprantama tik kaip teisė patekti į tam tikrą vietą. Tačiau byloje nagrinėjamos paslaugos neturi „teisės patekti į tam tikrą vietą“ požymių, bet veikiau turi teisės dalyvauti konkrečiame mokyme požymių. Kadangi byloje nagrinėjamų mokymų pagrindinis tikslas nėra suteikti teisę įeiti į renginius, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvos 53 straipsnį, PVM už juos mokėtinas Švedijoje.

Ginčas pasiekė Švedijos teismą, kuris kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (ETT), prašydamas paaiškinti, ar PVM direktyvos 53 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje nurodyti žodžiai „įėjimas į renginius“, apima tokią paslaugą, kurią sudaro penkių dienų apskaitos ir valdymo mokymų paslauga, kuri teikiama tik apmokestinamiesiems asmenims, su sąlyga, kad dalyviai iš anksto užsiregistravo ir sumokėjo.

ETT nurodė, kad PVM direktyvos 44 ir 45 straipsniuose numatyta bendra taisyklė paslaugų teikimo vietai mokesčių tikslais nustatyti, o šios direktyvos 46–59a straipsniuose numatyti keli specialūs priskyrimo atvejai. Todėl kiekvienu atveju reikia nuspręsti, ar tai yra vienas iš šios direktyvos 46–59a straipsniuose nurodytų atvejų. Jeigu taip nėra, minėtai situacijai taikomi jos 44 ir 45 straipsniai. PVM direktyvos 53 straipsnis neturi būti laikomas siaurai aiškinama bendros taisyklės išimtimi.

PVM direktyvos 53 straipsnyje numatyta, kad apmokestinamajam asmeniui teikiamų įėjimo į švietimo renginius paslaugų teikimo vieta yra ten, kur šie renginiai faktiškai vyksta. Šios paslaugos, kuriomis siekiama suteikti teisę patekti į švietimo ir mokslo renginius, kaip antai konferencijas ir seminarus, apima paslaugų teikimą, kurių pagrindinis požymis yra teisės patekti į renginį, mainais į bilietą arba užmokestį, suteikimas.

Srf teikiami mokymai apmokestinamiesiems asmenims yra seminarai, kurie vyksta penkias dienas su dienos pertrauka kitoje valstybėje narėje nei Švedija, kurioje yra šios bendrovės verslo vieta. Vadinasi, šie mokymai, kuriuose fiziškai dalyvauja apmokestinamieji asmenys, patenka į švietimo renginių, nurodytų Įgyvendinimo reglamento 32 straipsnyje, kategoriją.

Dėl klausimo, ar mokymų pagrindinis požymis yra teisės įeiti į minėtus seminarus suteikimas, ETT priminė, kad kai du ar daugiau elementų ar veiksmų, teikiamų apmokestinamojo asmens, yra taip glaudžiai susiję, kad objektyviai sudaro vieną ekonomiškai neskaidomą paslaugos teikimą, kurį išskaidyti būtų nenatūralu, laikoma, kad vykdomas vienas teikimas. Taigi, teisės patekti į nurodytus seminarus už atlygį suteikimas apmokestinamajam asmeniui, būtinai reiškia galimybę jame būti ir dalyvauti. Todėl mokesčių administratoriaus daromam skirtumui tarp teisės įeiti į tam tikrą vietą ir teisės dalyvauti specialiuose mokymuose, negali būti pritarta.

Tuo tarpu mokesčiai turi būti renkami toje vietoje, kur vartojamos prekės arba naudojamasi paslaugomis. Todėl tiekimo vietos nustatymas turi būti atliekamas remiantis PVM direktyvos 53 straipsniu ir apmokestinama PVM toje vietoje, kur tas paslaugų teikimas iš tikrųjų įvyksta, t. y. valstybėse narėse, kuriose rengiami mokymai. Kai mokymų atveju reikalaujama išankstinės registracijos ir mokėjimo, tai neturi reikšmės taikant PVM direktyvos 53 straipsnį: iš šio straipsnio formuluotės nematyti, kad į tokius kriterijus galėtų būti atsižvelgta, siekiant nustatyti vietą, kurioje teikiamos paslaugos.

Atsižvelgiant į išdėstytą, ETT konstatavo, kad PVM direktyvos 53 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje nurodyti žodžiai „įėjimas į renginius“ apima tokią paslaugą, kurią sudaro penkių dienų apskaitos ir valdymo mokymų paslauga, kuri teikiama tik apmokestinamiesiems asmenims, su sąlyga, kad dalyviai iš anksto užsiregistravo ir sumokėjo.

Advokatas
arunas.sidlauskas@lextal.lt
+370 5210 2733

0 Continue Reading →

 

Recent Comments by LEXTAL-LT

    No comments by LEXTAL-LT