Pelningos bendrovės, neatlygintinai suteikusios lėšų filmo gamybai Lietuvoje, gali pritaikyti dvigubą pelno mokesčio lengvatą, iš kurios gauna ir finansinę naudą. Praeitais metais Lietuvos bendrovės skyrė per 11 milijonų eurų.

Finansinė nauda gaunama pritaikius Pelno mokesčio (PM) įstatyme nustatytus lengvatos elementus:

• Pajamų mažinimas – iš apmokestinamųjų pajamų gali būti atimami 75% neatlygintinai Lietuvos filmo gamintojui suteiktų lėšų filmo gamybai Lietuvoje. Lėšos atimamos tuo mokestiniu laikotarpiu, kurį buvo gauta pažyma apie filmo gamintojui neatlygintinai suteiktų lėšų panaudojimo atitiktį nustatytiems reikalavimams (Investicijos pažyma);
• Pelno mokesčio mažinimas – pelno mokestis gali būti mažinamas (ne daugiau kaip 75%) neatlygintinai Lietuvos filmo gamintojui suteiktų lėšų filmo gamybai Lietuvos Respublikoje suma. Jeigu Investicijos pažyma gaunama nepasibaigus pelno mokesčio deklaracijos pateikimo terminui, gali būti mažinamas už praėjusį mokestinį laikotarpį apskaičiuotas pelno mokestis.

Palankiausias laikas suteikti lėšų kino gamybai prieš pat Investicijos pažymos išdavimą. Jei bendrovė paremtų kiną ir Investicijos pažyma būtų išduota metų pabaigoje (100 Eur), 111 Eur mažiau pelno mokesčio reikėtų mokėti kitų metų birželio mėnesį. Tokiu būdu gaunasi lėšų įšaldymas pusmečiui, 11% grąža per pusmetį.

Jei bendrovė paremtų kiną ir Investicijos pažyma būtų išduota iki birželio mėnesio (100 Eur), 100 Eur mažiau pelno mokesčio reikėtų mokėti už praėjusius metus iki einamųjų metų birželio mėnesio ir 11 Eur mažiau pelno mokesčio reikėtų mokėti kitų metų birželio mėn. už einamuosius metus. Tokiu būdu gaunasi lėšų įšaldymas trumpam, 11% grąža po metų.

Lengvata galioja nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. suteiktoms lėšoms filmo ar jo dalies gamybai Lietuvos Respublikoje.

Vienoje iš bylų ETT aiškino klausimą, kaip turi būti vertinamos PVM direktyvos nuostatos, kai vienoje valstybėje narėje įsisteigusio tiekėjo kitoje valstybėje narėje reziduojantiems pirkėjams parduodamas prekes pristato šio tiekėjo rekomenduojama bendrovė, tačiau su ja pirkėjai yra laisvi sudaryti sutartį dėl šio pristatymo bei kaip turi būti laikoma, ar šias prekes siuntė ar gabeno „tiekėjas“ arba tai buvo daroma „jo vardu“.

Pagal PVM direktyvos nuostatas, kai prekes siunčia ar gabena tiekėjas ar prekes įsigyjantis asmuo, ar trečiasis asmuo, prekių tiekimo vieta yra laikoma šių prekių buvimo vieta tuo momentu, kai pradedamas jų siuntimas ar gabenimas prekes įsigyjančiam asmeniui. Tačiau numatyta išimtis, kur sakoma, kad prekių, siunčiamų ar gabenamų tiekėjo arba jo vardu iš kitos valstybės narės nei ta, kurioje baigiasi prekių siuntimas ar gabenimas, tiekimo vieta laikoma ta vieta, kur baigiasi prekių siuntimas ar gabenimas. Šiuo siekiama užtikrinti, kad mokesčiai būtų renkami šalyje, kur vartojamos prekės.

ETT pabrėžė, kad negalima manyti, kad sutarties sąlygos, atspindi nagrinėjamų sandorių ekonominę ir komercinę realybę, jeigu jomis pirkėjai tik patvirtino tiekėjo priimtas nuostatas. Siekiant nustatyti, ar atitinkamos prekės buvo išsiųstos ar išgabentos tiekėjo vardu, reikia atsižvelgti:

• į klausimo, susijusio su šių prekių pristatymu pirkėjams, svarbą, lyginant su komercine praktika, būdinga atitinkamo tiekėjo vykdomai veiklai. Jei šią veiklą sudaro aktyvus prekių siūlymas už atlygį kitoje valstybėje narėje (pvz., interneto svetainės, kurioje siūlomos atitinkamos prekės, adreso išplėtimas ir kalba, kuria ši svetainė prieinama), kurios teritorijoje jis neturi padalinio ar sandėlio, reziduojantiems pirkėjams, minėto tiekėjo atliekamas priemonių, leidžiančių pristatyti atitinkamas prekes jų pirkėjams, organizavimas, iš principo, yra esminė minėtos veiklos dalis;
• kam, t. y. tiekėjui ar pirkėjui, gali būti faktiškai priskiriamas pasirinkimas, susijęs su atitinkamų prekių siuntimo ar gabenimo būdu. Atitinkamų prekių siuntimas ar gabenimas tiekėjo vardu negali būti grindžiamas vien tuo, kad pirkėjų sudaryta sutartis dėl šių prekių pristatymo yra sudaryta su bendrove, bendradarbiaujančia su tiekėju dėl kitos veiklos nei jo prekių pardavimas. Tačiau būtų kitaip, jei šia sutartimi pirkėjai tik pritartų tiekėjo pasirinkimui, nesvarbu, ar jie susiję su bendrovės, atsakingos už atitinkamų prekių pristatymą, paskyrimu, ar su šių prekių išsiuntimo ar gabenimo sąlygomis;
• kuriam ūkio subjektui tenka su nagrinėjamų prekių siuntimu ir tiekimu susijusi rizika. Tačiau tai, kad su atitinkamų prekių pristatymu susijusi rizika tenka transporto bendrovei, savaime neturi įtakos klausimui, ar šios prekės gabenamos tiekėjo, ar pirkėjo vardu. Atsižvelgiant į tai, galima manyti, kad, nepaisant sutarties nuostatų, pagal kurias rizika tenka bendrovei, atsakingai už minėtų prekių gabenimą, jų siuntimas ar gabenimas vykdomas tiekėjo vardu, jeigu jis iš tikrųjų padengia išlaidas, susijusias su žalos, patirtos vykdant šį siuntimą ar gabenimą, atlyginimu;
• į mokėjimo tvarką, susijusią su atitinkamų prekių tiekimu ir su jų siuntimu ar gabenimu. Jei, nors pirkėjai yra formaliai susiję su tiekėju ir transporto bendrove skirtingomis sutartimis, šių prekių įsigijimas ir jų siuntimas ar gabenimas yra vieno finansinio sandorio dalykas, tokia aplinkybė turi būti laikoma tiekėjo dalyvavimo pristatant minėtas prekes įrodymu. Toks tiekėjo dalyvavimas, taip pat būtų konstatuotas, jei būtų nustatyta, kad iš principo arba su tam tikromis sąlygomis yra įvykdytos konkrečios sąlygos, kaip antai, kad minimalios pirkimo sumos, siuntimo ar gabenimo išlaidų suma yra tik simbolinė arba tai, kad tiekėjas suteikia nuolaidą produktų kainai, kurios daro tą patį poveikį;

Ekonominė ir komercinė realybė yra pagrindinis kriterijus bendrai PVM sistemai taikyti. Atsižvelgiant į tai, prekės siunčiamos ar gabenamos tiekėjo vardu, jeigu pastarasis, o ne pirkėjas faktiškai priima sprendimus dėl šių prekių siuntimo ar gabenimo būdo, t. y. kai tiekėjo vaidmuo yra lemiamas, kiek tai susiję su prekių siuntimo ar gabenimo inicijavimu ir pagrindinių etapų organizavimu.

Pagal GPM įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas taisykles, pareiga apskaičiuoti ir sumokėti GPM iš A klasės pajamų tenka šį mokestį išskaičiuojančiam asmeniui. Tačiau tam tikrais atvejais VMI nesilaiko šios taisyklės, argumentuodama, kad nustačius Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes (mokesčio vengimas, piktnaudžiavimas teisėmis), prievolė apskaičiuoti ir sumokėti mokestį tenka mokesčio mokėtojui, o ne mokestį išskaičiuojančiam asmeniui.

Teismų praktika teigia, jog vien nustatymas, kad atitinkamų mokestinių teisinių santykių kvalifikavimui mokesčio mokėtojo sudarytas sandoris ar ūkinė operacija sudaryti turint (vienintelį) tikslą gauti mokestinę naudą, savaime neeliminuoja mokestį išskaičiuojančio asmens pareigos nuo gyventojo A klasės pajamų išskaičiuoti ir į biudžetą sumokėti atitinkamas mokesčių sumas. Įstatymai savaime nesuteikia teisės atitinkamas mokestines prievoles paskirstyti kitiems asmenims, nei tiems, kurie eksplicitiškai nurodyti atitinkamo mokesčio įstatyme.

Tačiau mokestį išskaičiuojančio asmens prievolė išskaičiuoti mokesčių mokėtojo mokestį ir jį sumokėti į biudžetą gali būti perkelta mokesčio mokėtojui tuo atveju, jei toks neperkėlimas pažeistų mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo, visuotinio privalomumo, sąžiningumo principus ir (ar) neatitiktų protingumo bei teisingumo kriterijų, kurių turi būti paisoma ir mokesčių administratoriui administruojant mokesčius. Šis vertinimas atliekamas atsižvelgiant į konkrečiame mokestiniame santykyje susiklosčiusias individualias aplinkybes. Tai yra išimtis iš bendros taisyklės ir ji gali būti taikoma tik išskirtiniais atvejais.

Kai mokesčio mokėtojas, fizinis asmuo, buvo ne tik bendrovės (mokestį išskaičiuojančio asmens) akcininkas, bet kartu su kitais asocijuotais asmenimis kontroliavo šią bendrovę bei darė įtaką bendrovės sprendimams, tokiu atveju gali būti svarstoma pareiga perkelti mokesčio naštą. Be to, palūkanų forma išmokant pajamas buvo veikiama išimtinai mokesčių mokėtojo (akcininko) interesais, o pajamos buvo išmokėtos iš bendrovės veiklos lėšų, t. y. šios sumos nebuvo lėšos, kurios gali būti išmokamos Lietuvos vieneto dalyviams, (pvz., dividendai, įnašų grąžinimas ar kt.).

Europos Teisingumo Teismas (ETT) ir Lietuvos mokesčių administratorius suformavo praktiką dėl kontroliuojančių ir dukterinių įmonių apmokestinimo PVM ir pelno mokesčiu ypatumų.

Dėl holdingų dirbtinumo

ETT vienoje iš bylų konstatavo, kad kai patronuojančiosios bendrovės nerezidentės ekonominę veiklą sudaro jos patronuojamųjų bendrovių turto valdymas arba kai šios patronuojančiosios bendrovės pajamos gaunamos tik iš šio valdymo, savame negali reikšti, jog egzistuoja visiškai dirbtinis, ekonominio pagrindo neturintis darinys. Šiomis aplinkybėmis tai, kad turto valdymas nelaikomas ekonomine veikla pridėtinės vertės mokesčio tikslais, yra nesvarbu.

Be to, ETT atkreipia dėmesį, kad nustačius atleidimo nuo mokesčio prie šaltinio taikymo reikalavimą, kai mokesčių administratorius neprivalo pateikti bent pirminių ekonominių priežasčių nebuvimo arba sukčiavimo ar piktnaudžiavimo požymių įrodymų, įtvirtinama sukčiavimo ar piktnaudžiavimo bendra prezumpcija ir taip pažeidžiamas Patronuojančiųjų ir patronuojamųjų bendrovių direktyva ir ypač jos 5 straipsnio 1 dalimi siekiamas tikslas, t. y. užkirsti kelią patronuojamosios bendrovės rezidentės paskirstytų dividendų patronuojančiajai bendrovei nerezidentei dvigubam apmokestinimui šios patronuojamosios bendrovės rezidavimo valstybėje narėje siekiant palengvinti bendrovių bendradarbiavimą ir grupavimąsi Sąjungoje.

Siekdamos patikrinti, ar sandorio tikslas yra sukčiavimas ir piktnaudžiavimas, kompetentingos nacionalinės institucijos turi ne tik taikyti iš anksto nustatytus bendrus kriterijus, bet ir kiekvienu konkrečiu atveju bendrai patikrinti atitinkamą sandorį. Nustačius visuotinai taikomą mokesčių priemonę, pagal kurią tam tikroms mokesčių mokėtojų kategorijoms automatiškai netaikoma mokesčių lengvata ir mokesčių administratorius neprivalo pateikti net pirminių sukčiavimo arba piktnaudžiavimo įrodymų arba nurodyti jų požymių, viršijama tai, kas būtina siekiant išvengti sukčiavimo ir piktnaudžiavimo.

Šiuo neramiu laikotarpiu, kai ekonomistai rungtyniauja spėdami, kokia bus ši krizė: vertikalios tiesės, V formos ar kitokia, reikia įvertinti verslo tęstinumo galimybę per Juridinių asmenų nemokumo įstatymo prizmę. Kokia bebūtų valstybės pagalba paskolų, garantijų ar subsidijų forma, vis tiek reikia turėti omenyje, kad skolas reikės grąžinti, o gavus subsidiją – išlaikyti darbo vietas tam tikrą laikotarpį, tuo tarpu ne visi kreditoriai bus nusiteikę geranoriškai palaukti skolų apmokėjimo.

Pagal Juridinių asmenų nemokumo įstatymą (toliau – „JANĮ“), įmonė yra nemoki, kai ji laiku negali vykdyti savo turtinių prievolių (likvidumo testas) arba jos įsipareigojimai viršija į balansą įrašyto turto vertę (balanso testas). Tai reiškia, kad artimuoju laikotarpiu dauguma įmonių gali netenkinti likvidumo testo, o balanso testo netenkins dauguma paslaugų įmonių. Aišku, teismai automatiškai nevykdys kreditorių reikalavimų dėl nemokumo bylos iškėlimo, įvertins šios dienos ypatingas aplinkybes ir jų įtaką tolesnei veiklai, tačiau JANĮ kelia labai konkrečias pareigas bendrovės vadovui:

• nemokumą procesą turi teisę inicijuoti įmonės vadovas, jeigu įmonė turi finansinių sunkumų: įmonė yra nemoki arba per artimiausius 3 mėnesius taps nemoki;
• nemokumą procesą privalo inicijuoti įmonės vadovas, jeigu įmonė yra nemoki.

Inicijuoti nemokumo procesą, reiškia inicijuoti restruktūrizavimą arba bankrotą ir už šių procesų inicijavimą yra atsakingas vadovas. Įmonės vadovas privalo asmeniškai atlyginti žalą, jei laiku neinicijavo nemokumo proceso ir jam gali būti uždrausta eiti vadovo pareigas nuo 1 iki 5 metų, todėl įmonės restruktūrizavimo paskelbimas tinkamu laiku, apsaugo vadovus nuo kreditorių ieškinių ir galimybių prisiteisti iš asmeninio turto.

Tai reiškia, kad įmonės turi imtis skubių priemonių nemokumo aplinkybėms pašalinti – ieškoti papildomo finansavimo arba elgtis griežtai pagal įstatymo nustatytą modelį. O tai reiškia, kad valdymo organai turi inicijuoti įmonės nemokumą, skelbiant restruktūrizavimą arba bankrotą. Nieko nedarymas ar gerokai pavėluotas darymas veda prie nuostolių kreditoriams atlyginimo iš asmeninio turto.

Kuo ekonominės krizės laikotarpiu yra geras restruktūrizavimas? Jeigu įmonė dar yra gyvybinga, t.y. jei tęsia veiklą ir veiklos vykdymas leis vykdyti įmonės prievoles ateityje, tai restruktūrizavimas leistų įmonei apsaugoti turtą nuo išieškojimų ar kreditorių puldinėjimų, įgalintų sustabdyti jos prievolių vykdymą kreditoriams ir baudų bei delspinigių skaičiavimą už prievolių nevykdymą. Tokių priemonių visuma suteiktų galimybę įmonei tartis su kreditoriais dėl skolų atidėjimo ir atkurti mokumą.

Restruktūrizavimas turi neabejotinų pranašumų prieš bankrotą. Jeigu yra patvirtintas reorganizavimo planas, visi kreditoriai privalo laikytis jame nustatytos prievolių vykdymo tvarkos ir negali reikalauti anksčiau už kitus kreditorius patenkinti savo reikalavimus. Be to, kreditoriai turi teikti priemones ir pagalbą restruktūrizuojamai įmonei, dėl kurių buvo susitarta restruktūrizavimo plane. Dar vienas svarbus restruktūrizavimo pranašumas yra tas, kad įmonei ir toliau lieka vadovauti jos valdymo organai, kurie atsako už restruktūrizavimo plano įgyvendinimą, tik jų veiklą gali prižiūrėti nemokumo administratorius.

Tuo tarpu bankroto procese faktiškai yra labai mažai galimybių pereiti į restruktūrizavimą ar atstatyti įmonės mokumą. Bankroto procese įmonės valdymo organai nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos netenka savo įgaliojimų ir jų teises ir pareigas bankroto proceso metu įgyvendina nemokumo administratorius. Reikia pažymėti, kad iškėlus bankroto bylą, nemokumo administratorius patikrina juridinio asmens sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 3 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir kreipiasi į teismą, jeigu mato, kad buvo sudaryti sandoriai, pažeidžiantys kreditorių teises, sudaryti ne rinkos kainomis ar vedę prie tyčinio bankroto.

Turbūt nė vienas įmonės akcininkas ar vadovas nenorėtų, kad paskelbus įmonės bankrotą, nemokumo administratorius narstytų po kaulelį visus įmonės sandorius už ne trumpesnį kaip 3 metų laikotarpį, reikalautų teikti paaiškinimus dėl kiekvieno įmonės didesnio pavedimo ar netinkamo įmonės turto naudojimo ir vėliau teiktų ieškinius valdymo organų nariams dėl nuostolių atlyginimo iš asmeninio turto.

Dabartinis restruktūrizavimo proceso modelis geras tuo, kad jis leidžia užbėgti bankrotui už akių, susistabdyti savo prievoles, gauti laikiną apsaugą nuo kreditorių, įvertinti tolesnes finansines galimybes ir toliau vykdyti veiklą pagal 4 metų reorganizavimo plane numatytas gaires.

Restruktūrizavimo bylą gali kelti ir įmonės kreditoriai, tačiau tikimybė, kad jie tokią bylą iškeltų, yra gana menka, nes jie nežino kitų įmonės kreditorių, tikrosios įmonės finansinės būklės ar jos veiklos tęstinumo galimybių. Todėl tikėtina, kad kreditoriai eitų paprastesniu keliu ir keltų įmonei bankroto bylą.

Todėl šiuo sunkiu laikotarpiu, matant, kad įmonė patiria laikinus sunkumus, bet dar yra gyvybinga, o kreditorių, tame tarpe ir mokesčius administruojančių, spaudimas darosi nepakeliamas ir nekontroliuojamas, teisingas sprendimas būtų įmonės restruktūrizavimo proceso inicijavimas.