Šioje byloje mokesčių mokėtojas, UAB (toliau – „Pareiškėjas“ arba „Bendrovė“) įsigijo 14 rašiklių bei laikrodį be apyrankės. Įsigytas prekes priskyrė leidžiamiems atskaitymams ir atskaitė jų pirkimo PVM. Šį turtą Pareiškėjas pardavė 2015 m. Prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos.

VMI atliko Bendrovės patikrinimą ir nustatė, kad Pareiškėjas ilgalaikio turto apskaitos registruose apskaitė iš Latvijos įmonės „Dimax“ 2009 m. spalio mėn. įsigytą rankinį laikrodį (be apyrankės – juvelyrinis dirbinys, įsigijimo vertė 265 866 Lt) bei 2008 ir 2009 metais įsigyjo 14 vnt. rašiklių iš viso už 203 452 Lt sumą, iš kurių 12 vnt. už 194 102 Lt buvo įsigyti 2009 m. Nuo įsigyto ilgalaikio turto vertės Bendrovė skaičiavo amortizacinius atskaitymus (4 metus), kuriuos įtraukė į leidžiamus atskaitymus.

Pareiškėjas patikrinimo metu nurodė, kad rašikliai ir laikrodis buvo įsigyti, siekiant juos naudoti kasdieninėje veikloje, įvaizdžio gerinimui, bei siekiant investicinių tikslų. Minėtos prekės buvo įsigytos, norint pabrėžti savo patikimumą ir išskirtinumą santykiuose su stambiais tarptautiniais klientais ir kelti savo konkurencingumą, bei iš šių prekių panaudojimo gauti ilgalaikę ekonominę naudą. Bendrovė nurodė, kad dažnai vyksta derybiniai susitikimai, kurių metu dalyvauja didesnis kiekis asmenų, galinčių naudotis rašikliu. Tuo tarpu teisė į PVM atskaitą yra siejama ne su faktiniu panaudojimu ekonominėje veikloje ar PVM apmokestinamų pajamų uždirbimu, bet su tuo, ar prekės yra skirtos naudoti ekonominėje veikloje. Pareiškėjo nuomone, šių prekių priskyrimą ekonominės veiklos vykdymui akivaizdžiai įrodo jų pardavimas kitam juridiniam asmeniui, iš kurio Bendrovė uždirbo PVM apmokestinamas pajamas. Bendrovės teigimu, VMI turi laikytis mokesčių mokėtojų lygybės principo, nes Pareiškėjo įsigytų prekių PVM atskaitos ribojimą grindžia iš esmės brangesne įsigytų prekių kaina, taip diskriminuodama Pareiškėją dėl geresnės socialinės padėties. Pareiškėjo teigimu, šio turto nusidėvėjimo sąnaudos turėtų būti pripažįstamos leidžiamais atskaitymais, kadangi ginčo prekės buvo skirtos Pareiškėjo ekonominei naudai gauti bei pajamoms uždirbti, vėliau parduotos, iš ko Bendrovė gavo apmokestinamų pajamų.

Tuo tarpu mokesčių administratorius, įvertinęs dirbančių darbuotojų skaičių (2) ir tai, kad jie rašikliais galėjo naudotis pasirašydami dokumentus bei kurdami teigiamą Bendrovės įvaizdį, Pareiškėjo ilgalaikio turto apskaitoje paliko (pripažino kaip ilgalaikį turtą) du anksčiau įsigytus rašiklius: 2008 m. gruodžio mėn. įsigytą už 6 250,76 Lt ir 2009 m. vasario mėn. įsigytą už 3 099,12 Lt bei 2 vnt. didžiausios vertės (objektyvumo dėlei) rašiklius, įsigytus 2009 m. birželio mėn. už 35 645,08 Lt ir 34 329,60 Lt. Rankinio laikrodžio paskirtis nelaikyta susijusia su biuro patalpų interjero puošyba. Tokiu būdu 10 rašiklių už 124 127 Lt ir rankinis laikrodis už 265 866 Lt buvo pripažinti nesusijusiais su Bendrovės vykdoma ekonomine veikla ir dėl to 389 993 Lt sumažintas apskaičiuotas veiklos nuostolis bei papildomai apskaičiuotas 78 473 Lt PVM.

VMI vertino, kad nors rankinio laikrodžio įsigijimo vertės įskaitymas į leidžiamus atskaitymus bei teisė į PVM atskaitą formaliai ir atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau jo paskirtis iš esmės nėra susijusi su biuro patalpų interjero puošyba, o toks didelis kiekis įsigytų brangių rašiklių nesusijęs su Bendrovės įvaizdžio kūrimu. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad jokių sutarčių ar jų pratęsimų su Bendrovės patikrinimo metu įvardintais partneriais pasirašyta nebuvo. 2009 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu Bendrovė pasirašė tik 17 sutarčių.

Todėl VMI konstatavo, kad įsigyti rašikliai (išskyrus 4 rašiklius) nebuvo skirti Pareiškėjo ekonominės veiklos vykdymui, todėl neleido į PVM atskaitą įtraukti jų pirkimo PVM bei šių prekių nusidėvimo sąnaudų priskirti leidžiamiems atskaitymams.

Įvertinęs bylos aplinkybes, LVAT nurodė, kad aiškinant PVMĮ 58 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygas yra konstatuota, jog tam, kad apmokestinamajam asmeniui būtų pripažinta teisė į PVM atskaitą ir nustatyta tokios teisės apimtis, iš principo yra būtinas tiesioginio ir betarpiško ryšio egzistavimas tarp konkretaus pirkimo sandorio ir vieno arba kelių konkrečių pardavimo sandorių, suteikiančių teisę į atskaitą. Kita vertus, teisė į atskaitą taip pat suteikiama mokesčių mokėtojui, net jei nėra tiesioginio ir betarpiško ryšio tarp konkretaus pirkimo sandorio ir vieno ar kelių konkrečių pardavimo sandorių, suteikiančių teisę į atskaitą, jei ginčijamos išlaidos sudaro dalį jo bendrųjų išlaidų ir yra sudedamoji jo tiekiamų prekių ar teikiamų paslaugų kainos dalis. Pagrindžiant teisę į PVM atskaitą, bendrosios išlaidos galėtų būti kvalifikuotos kaip turinčios tiesioginį ir betarpišką ryšį su vykdoma ekonomine veikla, šios išlaidos, be kita ko, turi būti įprastos ir iš esmės reikalingos tokiai veiklai vykdyti.

LVAT nurodė, kad Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie leistų pripažinti tiesioginį ir betarpišką ryšį tarp jo veiklos ir išlaidų, įsigyjant rašiklius ir laikrodį. Vien Pareiškėjo abstraktūs teiginiai apie tai, kad šių daiktų įsigijimas pagerino jo įvaizdį, pabrėžė patikimumą ir išskirtinumą, padidino konkurencingumą, nėra pagrįsti jokiais objektyviais faktiniais duomenimis. Pareiškėjas nepateikė jokių faktinių duomenų, kad būtent tokių rašiklių ir laikrodžio įsigijimas turėjo įtakos sutarčių, vykdant ūkinę komercinę veiklą, sudarymui, kad rašiklių ir laikrodžio įsigijimas buvo įprastinės Pareiškėjo vykdomos ūkinės komercinės veiklos išlaidos, būtinos ekonominei naudai gauti.

Mokesčių administratorius pagrįstai nustatė, kad dalies rašiklių ir laikrodžio įsigijimo išlaidos nebuvo įprastinės Pareiškėjo vykdomos ūkinės komercinės veiklos išlaidos, todėl šios išlaidos pagrįstai nebuvo pripažintos Pareiškėjo leidžiamais atskaitymais Pelno mokesčio prasme. Nustačius, kad brangūs rašikliai ir laikrodis buvo įsigyti tikslais, nesusijusiais su Pareiškėjo vykdoma ekonomine veikla ir pajamų uždirbimu, vėlesnis šių daiktų pardavimas neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl Pareiškėjo teisės į PVM atskaitą.

Teismas pažymėjo, kad priskiriant turtą ilgalaikiam ar trumpalaikiam turtui, reikia vadovautis kriterijumi, ar turtas buvo naudojamas įmonės pajamoms uždirbti. Teisės į atskaitą atsiranda visais atvejais, jeigu mokesčių mokėtojas patvirtina bent jau bendro pobūdžio priežastinį ryšį tarp įgyjamų prekių ar paslaugų bei jo vykdomos ekonominės veiklos. Mokesčių administratorius įvertinęs nustatytas aplinkybes, kad įmonėje ginčo metu dirbo tik du darbuotojai, per penkis metus veiklos buvo pasirašyta viso labo 17 sutarčių, sutartys buvo pasirašinėjamos ne prabangiame biure, o Bendrovės biure, įsikūrusiame gyvenamojo namo bute, Pareiškėjo pajamos per ginčo laikotarpį tik mažėjo, o nuostoliai didėjo, naujų verslo partnerių atsiradimo Pareiškėjui šis turtas (rašikliai ir rankinis laikrodis) neužtikrino, teismo vertinimu, padarė pagrįstą išvadą, kad itin brangūs rašikliai ir rankinis laikrodis, kuris negali būti vertinamas kaip patalpų interjero puošybos elementas, nėra įprastinės vykdomai veiklai (kuro tiekimo tarpininkavimas, įmonių aprūpinimas elektroninėmis kortelėmis ir mokslinis darbas) sąnaudos. Šios sąnaudos nėra susiję su ekonominės naudos gavimu ir pajamų uždirbimu.

Arūnas Šidlauskas

L. H. Vădan, Rumunijos pilietis, sudarė 29 nekilnojamojo turto sandorius 2006 m. ir 70 nekilnojamojo turto sandorių 2007 m.–2009 m. Taip pat jis pardavė žemę statyboms 2008–2009 m. Kadangi jo apyvarta nuo 2006 m. birželio mėn. viršijo teisės aktuose nustatytą neapmokestinimo PVM ribą, mokesčių institucijos nusprendė, kad jis turėjo PVM mokėtojo statusą ir jam reikėjo įsiregistruoti PVM tikslais nuo 2006 m. rugpjūčio 1 d.

Rumunijos teismas, nagrinėdamas piliečio skundą, pažymėjo, kad L. H. Vădan turėjo teisę į atskaitą, nes mokesčių institucija jį buvo įregistravusi kaip PVM mokėtoją. Tačiau L. H. Vădan neturėjo turto pardavimo dokumentų ir rėmėsi tik teismuose patvirtintų dviejų ekspertizių išvadomis. Rumunijos teismas suabejojo, ar PVM atskaitos suma galėjo būti nustatyta kitais dokumentais nei sąskaitų faktūrų originalai.

Byla pasiekė ETT, kuriam buvo pateiktas klausimas, ar PVM direktyvą bei PVM neutralumo ir proporcingumo principus reikia aiškinti taip, kad esant nurodytom aplinkybėms, apmokestinamasis asmuo, kuris negali įrodyti sumokėto pirkimo PVM sumos, pateikdamas sąskaitas faktūras ar bet kokį kitą dokumentą, gali pasinaudoti teise į PVM atskaitą, remdamasis vien nacionalinio teismo nurodymu atliktos ekspertizės išvadomis. Ekspertizė įvertino atskaitytiną PVM sumą, remiantis atliktų darbų ar apmokestinamojo asmens panaudotos darbo jėgos kiekiu, būtinu pastatų, kuriuos jis pardavė, statybai.

ETT pažymėjo, kad teisė į atskaitą yra pagrindinis bendros PVM sistemos principas ir iš esmės ji negali būti ribojama ir taikoma visiems apmokestinamiems sandoriams. Šios sistemos tikslas yra atleisti verslininkus nuo vykdant ekonominę veiklą sumokėto arba mokėtino PVM naštos. Todėl bendra PVM sistema užtikrina, kad bet kokiai PVM apmokestinamai ūkinei veiklai, neatsižvelgiant į jos tikslus ar rezultatą, tenka neutrali mokesčių našta, jeigu pati veikla iš esmės apmokestinama PVM.

Pagal PVM direktyvą, teisė atskaityti mokestį atsiranda, atsiradus prievolei apskaičiuoti atskaitytiną PVM. Tam, kad būtų galima pasinaudoti atskaita, reikia, kad:

1) suinteresuotasis asmuo būtų apmokestinamasis asmuo;

2) kad prekės ar paslaugos, kuriomis remiamasi siekiant pagrįsti teisę į atskaitą, būtų naudojamos apmokestinamajam asmeniui sudarant apmokestinamuosius sandorius;

3) įsigytos prekės ar paslaugos būtų patiektos ar suteiktos kito apmokestinamojo asmens;

4) apmokestinamasis asmuo turėtų sąskaitą faktūrą, išrašytą pagal PVM direktyvos 226 straipsnį.

Pagal ETT jurisprudenciją, taikant PVM neutralumo principą, reikalaujama, kad būtų suteikta teisė į pirkimo mokesčio atskaitą, jeigu esminiai reikalavimai yra įvykdyti, net jei apmokestinamieji asmenys neįvykdė kai kurių formalių reikalavimų. Mokesčių administratorius neturi atsisakyti suteikti teisės į PVM atskaitą tik dėl to, kad sąskaita faktūra neatitinka PVM direktyvos 226 straipsnio sąlygų, jeigu joje yra visi duomenys, reikalingi patikrinti, ar įvykdytos esminės su šia teise susijusios sąlygos. Griežtai taikant formalų reikalavimą pateikti minėtą Direktyvos straipsnį atitinkančias sąskaitas faktūras, būtų pažeisti neutralumo ir proporcingumo principai, o tai neproporcingai kliudytų apmokestinamajam asmeniui pasinaudoti mokesčių neutralumu, susijusiu su jo sandoriais.

Tačiau ETT pažymėjo, kad apmokestinamasis asmuo, kuris prašo PVM atskaitos, turi įrodyti, kad jis atitinka jos gavimo sąlygas. Apmokestinamasis asmuo turi pateikti objektyvius įrodymus, kad prekes jam tiekė ar paslaugas teikė apmokestinamasis asmuo dėl jo paties PVM apmokestinamų sandorių, už kuriuos jis iš tiesų sumokėjo PVM. Šie įrodymai gali apimti, be kita ko, tiekėjų ar teikėjų, iš kurių apmokestinamasis asmuo įsigijo prekių ar paslaugų, už kurias jis sumokėjo PVM, turimus dokumentus. Rumunijos teismo padaryta ekspertizė prireikus gali papildyti šiuos įrodymus ar sustiprinti jų patikimumą, bet negali jų pakeisti.

Iš bylos dokumentų matyti, kad negalėdamas pateikti sąskaitų faktūrų, L. H. Vădan pateikė kitus dokumentus, kurie yra neįskaitomi ir, Rumunijos teismo teigimu, nepakankami siekiant nustatyti teisės į atskaitą egzistavimą ir taikymo sritį. Vis dėlto ETT nurodė, kad ekspertizė negali nustatyti, kad L. H. Vădan faktiškai sumokėjo šį mokestį už pirkimo sandorius, susijusius su pastatų statyba. Todėl reziumavo, kad PVM neutralumo ir proporcingumo principus reikia aiškinti taip, kad apmokestinamasis asmuo, kuris negali įrodyti sumokėto pirkimo PVM sumos, pateikdamas sąskaitas faktūras ar bet kokį kitą dokumentą, negali pasinaudoti teise į PVM atskaitą remdamasis vien teismo ekspertizės, kuri buvo nurodyta atlikti, vertinimu.

Šioje byloje kilo ginčas dėl atsisakymo leisti atskaityti PVM, sumokėtą perkant konsultacines paslaugas, kuriomis bendrovė naudojosi įgyvendindama antro laipsnio patronuojamosios bendrovės, kuriai ji teikė administravimo ir informacinių technologijų paslaugas, akcijų perleidimo planą, kai tas perleidimas nebuvo įvykdytas.

C&D bendrovė sudarė su savo antro laipsnio patronuojamąja bendrove Petfood valdymo sutartį dėl administravimo ir informacinių technologijų paslaugų teikimo. Pagal šią sutartį C&D kas mėnesį pateikdavo Petfood sąskaitą už paslaugas, remdamasi savo personalo išlaidų suma su 10 % antkainiu; prie šios bendros sumos buvo pridedamas PVM.

2008 m. Islandijos bankas perėmė visą grupę už skolas. Numatęs perleisti visas Petfood turimas akcijas, laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio iki 2009 m. kovo mėn. bankas bendrovės C&D vardu sudarė su šiuo perleidimo planu susijusią konsultavimosi paslaugų sutartį (toliau – ginčijamų paslaugų teikimas).

Apmokėjusi su šiuo planu susijusias išlaidas, 2009 m. C & D atskaitė su jomis susijusį PVM. Perleidimo planas buvo nutrauktas 2009 m. pabaigoje, nes nebuvo rasta nė vieno potencialaus pirkėjo. Tačiau Danijos mokesčių administratorius atsisakė leisti atskaityti PVM, susijusį su išlaidomis, patirtomis dėl ginčijamų paslaugų, grįsdamas, be kita ko, kad šios išlaidos nebuvo pakankamai susijusios su C&D PVM apmokestinamais sandoriais.

Byla persikėlė į ETT, kuris buvo paprašytas atsakyti į klausimą, ar numatomas, bet neįvykdytas akcijų perleidimas, patenka į Direktyvos 2006/112 taikymo sritį, ir, jeigu taip, nustatyti, ar šios nuostatos suteikia bendrovei teisę atskaityti sumokėtą pirkimo PVM, susijusį su išlaidomis, patirtomis perleidžiant antro laipsnio patronuojamosios bendrovės, kuriai C & D teikia PVM apmokestinamas administravimo paslaugas, akcijas, kai numatyta, jog už šį pardavimą gautos pajamos bus panaudotos mokėtinai skolai grąžinti ir atitinkamai šios atskaitos dydžiui apibrėžti.

ETT pažymėjo, kad valstybės narės viduje PVM apmokestinama tik ekonominio pobūdžio veikla. Ekonominės veiklos sąvoka apibrėžta, kaip apimanti visokią gamintojų, prekiautojų ir kitų paslaugas teikiančių asmenų veiklą, įskaitant, be kita ko, materialiojo ir nematerialiojo turto naudojimą, siekiant gauti nuolatinių pajamų.

Iš ETT praktikos matyti, kad bendrovė, kurios vienintelis tikslas – įsigyti kitų įmonių kapitalo dalių ir kuri nesiekia tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvauti jas valdant, neturi nei PVM mokėtojo statuso, nei teisės į atskaitą. Iš tiesų, paprastas akcijų įsigijimas ir turėjimas nėra ekonominė veikla, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2006/112, suteikianti subjektui apmokestinamojo asmens statusą, nes tai nėra turto naudojimas, siekiant gauti nuolatinių pajamų, ir vienintelis atlygis už šiuos sandorius, yra galimas pelnas tas akcijas parduodant. Tik atlygis už sandorius ar ekonominę veiklą patenka į PVM taikymo sritį, tačiau taip nėra mokėjimo dėl turto turėjimo nuosavybės teise, pavyzdžiui, dėl dividendų ar kitų pajamų iš akcijų, atveju.

Vis dėlto kitaip yra tada, kai ne tik turima kitos bendrovės kapitalo dalis, bet ir tiesiogiai arba netiesiogiai dalyvaujama tą bendrovę valdant, nepažeidžiant teisių, kurias asmuo turi kaip akcininkas ar dalininkas, kai toks dalyvavimas valdant reiškia, jog įgyvendinami tokie apmokestinami PVM sandoriai, kaip antai administracinių, apskaitos ir informacinių technologijų paslaugų teikimas. Be to, sandoriai dėl akcijų ar dalyvavimo bendrovės kapitale patenka į PVM taikymo sritį, kai jie atliekami vykdant komercinę vertybinių popierių prekybą, kai jais siekiama išsaugoti tiesioginį ar netiesioginį dalyvavimą valdant bendrovę, kurios akcijų turima, arba kai jie yra tiesioginis, nuolatinis ir būtinas apmokestinamosios veiklos pratęsimas.

Ankstesniuose ETT sprendimuose buvo pažymėta, kad perleidimas, kurį grupės patronuojančioji bendrovė įvykdė siekdama restruktūrizuoti bendrovių grupę, gali būti laikomas sandoriu, iš kurio gaunamos nuolatinės pajamos iš veiklos, kuri yra daugiau nei paprastas akcijų pardavimas. Todėl toks sandoris buvo tiesiogiai susijęs su atitinkamos grupės vykdomos veiklos organizavimu ir yra tiesioginis, nuolatinis ir būtinas apmokestinamojo asmens apmokestinamos veiklos išplėtimas, ir dėl to pateko į PVM taikymo sritį. O ar egzistuoja tiesioginis ir nedelsiant atsirandantis ryšys tarp nurodytų prekių ar paslaugų ir apmokestinamojo pardavimo sandorio (ar (išimtiniais atvejais) apmokestinamojo pirkimo sandorio), būtina nustatyti taip pat atsižvelgiant į jų objektyvų turinį. Šiomis aplinkybėmis reikia atsižvelgti į sandorio tiesioginį ir išimtinį apmokestinimo momentą, nes jis turi būti laikomas objektyvaus turinio nustatymo kriterijumi. Jei nustatoma, kad sandoris nebuvo skirtas apmokestinamojo asmens apmokestinamajai veiklai, jis negali būti laikomas turinčiu tiesioginį ir nedelsiant atsirandantį ryšį su šia veikla, net jei šis sandoris, atsižvelgiant į jo objektyvų turinį, būtų apmokestinamas PVM.

Vadinasi, tam, kad akcijų perleidimo sandoris patektų į PVM taikymo sritį, iš principo reikia, kad šis sandoris būtų sudarytas tiesiogiai ir išimtinai dėl atitinkamos patronuojančiosios įmonės apmokestinamos ekonominės veiklos arba kad jis būtų tiesioginis, nuolatinis ir būtinas tokios veiklos išplėtimas. Taip yra tada, kai sandoris vykdomas, siekiant priskirti iš šio perleidimo gautas pajamas tiesiogiai atitinkamos patronuojančiosios įmonės apmokestinamai ekonominei veiklai arba grupės, kurioje ji yra pagrindinė patronuojančioji bendrovė, vykdomai ekonominei veiklai.

Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamų akcijų perleidimo tikslas – iš šio perleidimo gautomis pajamomis padengti skolas, kurias reikia grąžinti bankui, naujajam grupės savininkui. Toks perleidimas negali būti laikomas nei sandoriu, tiesiogiai ir išimtinai sudarytu dėl C&D apmokestinamos ekonominės veiklos, nei tiesioginiu, nuolatiniu ir būtinu šios bendrovės apmokestinamos ekonominės veiklos išplėtimu. Šiomis aplinkybėmis šis perleidimas nėra sandoris, iš kurio gaunamos nuolatinės pajamos iš veiklos, kuri yra daugiau nei paprastas akcijų pardavimas, ir todėl nepatenka į PVM taikymo sritį. Atitinkamai, su ginčijamomis paslaugomis susijęs PVM nėra atskaitytinas.

Minėtos išvados nepaneigia ir tai, kad numatomas perleidimas nebuvo įvykdytas. Iš tiesų, šiomis aplinkybėmis svarbu tai, kad net ir įvykdžius šį perleidimą su ginčijamų paslaugų teikimu susijusios išlaidos vis tiek nepatektų į PVM taikymo sritį ir dėl to nebūtų galima įgyti teisės į atskaitą.

Nuo 2019 m. sausio 1 d. juridiniai ir fiziniai asmenys gali pasinaudoti mokesčių amnestija, kuri suteikia galimybę laiku nedeklaravusiems ir nesumokėjusiems mokesčių, iki 2019 m. liepos 1 d. pateikti patikslintas mokesčių deklaracijas ir susimokėti nesumokėtus mokesčius už 2014 – 2018 metus.

Mes atrinkome 10 priežasčių, kodėl būtų verta pasinaudoti mokesčių amnestija:

1. Neskaičiuojami delspinigiai nuo papildomai deklaruotų mokesčių.
2. Netaikomos baudos už pavėluotai deklaruotus mokesčius.
3. VMI garantuoja mokesčių mokėtojų, deklaruojančių „pamirštus“ mokesčius, anonimiškumą.
4. Papildomai priskaičiuota mokesčių suma galės būti sumokėta per 2 metus mokesčių mokėtojo norimu periodiškumu.
5. Jeigu VMI mokestinis patikrinimas dar nėra baigtas, mokesčių mokėtojas bus atleistas nuo delspinigių, jeigu pateiks ar patikslins deklaracijas iki patikrinimo akto surašymo.
6. VMI gauna informaciją, susijusią su mokesčių mokėtojo mokestinėmis prievolėmis iš įvairių šaltinių: bankų, draudimo bendrovių, kitų juridinių asmenų, užsienio valstybių mokesčių administratorių ir pan., o greitai gaus informacją ir iš įvairių ofšorinių zonų, todėl tikėtina, kad VMI jau turi informaciją apie jus, jeigu pinigų judėjimas buvo per minėtus šaltinius ir tik klausimas, kada ja pasinaudos.
7. VMI renka informaciją ir apie jūsų išlaidas. Tuo atveju, jeigu išlaidos viršija deklaruotas pajamas, skirtumas yra apmokestinamas.Todėl reikia įsivertinti, ar išlaidos kažkuriuo iš minėtų laikotarpių (2014-2018 metais), nebuvo didesnės už jūsų oficialias pajamas (ypatingai tuo atveju, jeigu buvo įsigytas brangus registruotinas turtas).
8. Pasibaigus amnestijai, mokesčių mokėtojui bus skiriama padidinta bauda, jeigu jis negali pagrįsti pajamų gavimo šaltinių, t.y. nuo 50 iki 100 procentų priskaičiuotos mokesčio sumos dydžio bauda (paprastai bauda skiriama nuo 10 iki 50 proc. dydžio).
9. Pasibaigus amnestijai, mokesčių mokėtojas gali netekti patikimo mokesčių mokėtojo statuso, kas gali sąlygoti griežtesnę jo kontrolę, ilgesnį mokesčių tikrinimo senaties laikotarpį, draudimą dalyvauti viešuosiuose pirkimuose.
10. Kaip informavo VMI, pasibaigus amnestijai, numatomi intensyvūs mokesčių mokėtojų patikrinimai.

Įmonės turi rinkti ir saugoti informaciją apie tikruosius naudos gavėjus. 2020 m. informacija apie naudos gavėjus turės būti pateikiama Registrų Centrui.

2019 m. sausio 1 d. įsigaliojo LR Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo (toliau – „Įstatymas“) pakeitimai. Šiais pakeitimais nustatoma prievolė kaupti ir pateikti informaciją apie bendrovių tikruosius naudos gavėjus.

Įstatymo 25 str. nustato, kad visi Lietuvos Respublikoje įsteigti juridiniai asmenys privalo gauti, atnaujinti ir saugoti tikslią informaciją apie savo naudos gavėjus. Pagal Įstatymą, naudos gavėju gali būti fizinis asmuo, kuris yra kliento (juridinio asmens ar užsienio valstybės įmonės) savininkas arba kontroliuoja klientą, ir (arba) fizinis asmuo, kurio vardu yra vykdomas sandoris ar veikla. Naudos gavėju laikomas:

1) Juridinio asmens atžvilgiu:

a) fizinis asmuo, kuriam priklauso juridinis asmuo ar kuris jį valdo tiesiogiai ar netiesiogiai, turėdamas pakankamą akcijų arba balsavimo teisių, dalį. Fizinis asmuo, kuris turi 25 procentus ir vieną akciją arba didesnę negu 25 procentų kliento nuosavybės dalį, yra laikomas tiesioginiu savininku. Fizinis (fiziniai) asmuo (asmenys), kontroliuojantis (kontroliuojantys) įmonę arba kelias įmones, kuri (kurios) turi 25 procentus ir vieną akciją arba didesnę kaip 25 procentų kliento nuosavybės dalį, yra laikomas (laikomi) netiesioginiu (netiesioginiais) savininku (savininkais);
b) vyresniojo vadovo pareigas einantis fizinis asmuo, jeigu pagal a) punktą naudos gavėjas nebuvo nustatytas.

2) Patikos struktūros atžvilgiu:

a) patikėtojas;
b) patikėtinis, pvz., kuris steigia įmones, suteikia buveinę, veikia kaip formalus akcininkas ar vadovas;
c) saugotojas;
d) fizinis asmuo, gaunantis naudą iš juridinio asmens;
e) kitas fizinis asmuo, faktiškai kontroliuojantis patikos struktūrą, turima tiesiogine arba netiesiogine nuosavybe arba kitomis priemonėmis.

3) Administruojančio ir lėšas skirstančio juridinio asmems ar į patiką panašios formos subjekto atžvilgiu: fizinis asmuo, einantis 2 punkte nurodytoms pareigoms lygiavertes pareigas.

Visi juridiniai asmenys privalo turėti ir saugoti informaciją apie naudos gavėjo vardą, pavardę, gimimo datą, asmens kodą, valstybę, kuri išdavė asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, gyvenamąją vietą, jo turimas nuosavybės teises ir apimtį (akcijų skaičių procentais, balsavimo teisių skaičių procentais) arba kitokios kontrolės teises (valdybos pirmininkas, valdybos narys, vadovas, vyresnysis vadovas, perleistų balsavimo teisių skaičius procentais).

Informaciją apie naudos gavėją ne vėliau kaip per 10 dienų nuo duomenų pasikeitimo juridinis asmuo privalo pateikti Juridinių asmenų dalyvių informacinės sistemos (JADIS) tvarkytojui Juridinių asmenų dalyvių informacinės sistemos (JADIS) nuostatuose nustatyta tvarka. Jeigu valstybė ar savivaldybė yra vienas iš juridinio asmens dalyvių, šioje dalyje nurodyta informacija Juridinių asmenų dalyvių informacinės sistemos (JADIS) tvarkytojui teikiama tik apie kitus to juridinio asmens naudos gavėjus.

Tačiau kaip informavo Teisingumo ministerija, minėtą JADIS funkcionalumą planuojama sukurti tik 2020 m. pradžioje. Ministerija nurodė, kad atsižvelgiant į galimą didelę apimtį duomenų, kuriuos juridiniai asmenys privalės pateikti JADIS, šiuo laikotarpiu juridiniai asmenys raginami pasinaudoti galimybe tinkamai pasirengti įvykdyti įstatyme numatytą pareigą, t.y. surinkti duomenis apie savo naudos gavėjus, kad pradėjus sistemai veikti, šiuos duomenis galėtų pateikti JADIS.

Už minėtos informacijos nepateikimą nustatoma griežta atsakomybė. LR Administracinių nusižengimų kodekso 198 str. teigia, kad Įstatyme nustatytų kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo priemonių įgyvendinimo tvarkos pažeidimas užtraukia baudą asmenims nuo penkių šimtų iki dviejų tūkstančių keturių šimtų eurų ir juridinių asmenų vadovams – nuo dviejų tūkstančių vieno šimto iki šešių tūkstančių eurų.

Reikia atminti, kad finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai, t.y. auditoriai, antstoliai, buhalteriai, advokatai, nekilnojamojo turto brokeriai ir kiti, privalo imtis priemonių ir nustatyti bei patikrinti kliento ir naudos gavėjo tapatybę prieš pradėdami dalykinius santykius ar vykdant tam tikras operacijas. Todėl nenustebkite, jeigu jūsų advokatas ar auditorius paprašys užpildyti anketą ir pateikti tapatybės dokumentą. Pateiktų duomenų teisingumą klientas turi patvirtinti parašu ir antspaudu (jeigu jis antspaudą privalo turėti pagal jo veiklą reguliuojančius teisės aktus).

Be to, Įstatymas numato, kad bet kuris juridinis asmuo, pradėjęs vykdyti patikos ar bendrovių steigimo, ar administravimo paslaugų teikėjo veiklą ar ją nutraukęs, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo veiklos pradžios ar pabaigos privalo informuoti Juridinių asmenų registro tvarkytoją apie patikos ar bendrovių steigimo, ar administravimo paslaugų teikėjo veiklos vykdymą ar tokios veiklos vykdymo pabaigą. Fizinis asmuo, pradėjęs vykdyti patikos ar bendrovių steigimo, ar administravimo paslaugų teikėjo veiklą ar ją nutraukęs, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo veiklos pradžios ar pabaigos privalo informuoti Valstybinę mokesčių inspekciją apie patikos ar bendrovių steigimo, ar administravimo paslaugų teikėjo veiklos vykdymą ar tokios veiklos vykdymo pabaigą. Pateikdamas šią informaciją, patikos ar bendrovių steigimo, ar administravimo paslaugų teikėjas patvirtina, kad jis pats ar jo valdymo ar priežiūros organų nariai ir naudos gavėjai yra susipažinę su pinigų plovimą ir teroristų finansavimo prevenciją reglamentuojančiais teisės aktais ir atitinka jų reikalavimus.

LR mokesčių administravimo įstatymo 33 str. taip pat buvo papildytas nuostata, kad mokesčių administratorius turi teisę gauti reikiamus duomenis ir dokumentų nuorašus, kompiuterinių laikmenų duomenis (kopijas) iš asmenų, įskaitant naudos gavėją, turtą, pajamas, išlaidas ir veiklą, naudotis savo ir kitų juridinių asmenų valdomų ar tvarkomų registrų, duomenų bazių informacija.