Category Archives: Ginčų sprendimas

2019 m. kovo 26 d. advokatas Arūnas Šidlauskas kartu su Verslo žiniomis ves seminarą mokestinių ginčų tema.

Registruotis galima: https://akademija.vz.lt/mokestiniai-gincai-kovas/programa/

Šioje byloje kilo ginčas dėl mokesčių administratoriaus atsisakymo leisti Ryanair atskaityti pirkimo PVM, susijusį su konsultavimo paslaugomis, kuriomis bendrovė naudojosi, siekdama įsigyti kitos bendrovės akcijas.

2006 m. oro transporto bendrovė Ryanair pateikė pasiūlymą, susijusį su kitos oro transporto bendrovės (toliau – tikslinė bendrovė) visų akcijų įsigijimu. Tuomet Ryanair patyrė išlaidų, susijusių su konsultavimo ir kitomis paslaugomis dėl numatomo pirkimo (toliau – nagrinėjamos paslaugos). Tačiau šis sandoris negalėjo būti visiškai įgyvendintas dėl konkurencijos teisės, o Ryanair galėjo įsigyti tik dalį tikslinės bendrovės akcijų.

Ryanair paprašė leisti atskaityti pirkimo PVM, susijusį su šiomis išlaidomis, tvirtindama, kad ji ketino, įgijusi tikslinės bendrovės kontrolę, teikti valdymo paslaugas, apmokestinamas PVM. Tačiau mokesčių administratorius nesutiko leisti atskaityti PVM, kadangi sandoris neįvyko ir ekonominė veikla nebuvo vykdoma.

Didžiosios Britanijos teismas kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ETT) su klausimu, ar įmonė, kuri ketina įsigyti visas kitos bendrovės akcijas, kad galėtų vykdyti ekonominę veiklą, kurią sudaro valdymo paslaugų, apmokestinamų PVM, teikimas, turi teisę atskaityti pirkimo PVM, taikomą išlaidoms, susijusioms su konsultavimo paslaugomis ir patirtoms dėl numatomo akcijų įsigijimo, net jeigu paaiškėjo, kad ši ekonominė veikla nebuvo vykdoma.

ETT konstatavo, kad bendrovė, kurios vienintelis tikslas – įsigyti kitų bendrovių akcijų ir tiesiogiai ar netiesiogiai nedalyvauti valdant šias bendroves, nėra apmokestinamasis asmuo ir ji neturi teisės į atskaitą. Vien paprastas bendrovės akcijų įsigijimas ir turėjimas, savaime nelaikomas ekonomine veikla, suteikiančia apmokestinamojo asmens statusą, nes paprastas kitų įmonių akcijų turėjimas nėra turto naudojimas, siekiant gauti nuolatinių pajamų, o dividendai yra tiesiog turto nuosavybės turėjimo rezultatas.

Kitaip yra tada, kai turint akcijų, kartu tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvaujama valdant bendroves, jei tai susiję su sandoriais, kurie apmokestinami PVM, kaip pavyzdžiui administracinių, finansinių, komercinių ir techninių paslaugų teikimas, nepažeidžiant asmens, dalyvaujančio valdant kapitalą, teisių, kurias jis turi kaip akcininkas ar dalininkas.

Be to, kadangi ekonominė veikla gali apimti kelis iš eilės atliekamus veiksmus, todėl parengiamuosius veiksmus reikia priskirti ekonominei veiklai. Todėl bet kuris asmuo, kuris ketina pradėti savarankišką ekonominę veiklą, o tai patvirtina objektyvūs įrodymai, ir šiuo tikslu patiria pirmųjų investavimo išlaidų, turi būti laikomas apmokestinamuoju asmeniu. Todėl bendrovė, kuri vykdo veiksmus, susijusius su pasirengimu įsigyti akcijų kitoje bendrovėje, ketinant užsiimti ekonomine veikla, kurią sudaro PVM apmokestinamos valdymo paslaugos, turi būti laikoma apmokestinamuoju asmeniu.

Kalbant apie teisę į atskaitą, kiek apmokestinamasis asmuo, veikdamas kaip toks, įsigyja prekių ar paslaugų ir tas prekes ar paslaugas naudoja savo apmokestinamiesiems sandoriams, tiek jis turi teisę atskaityti PVM, mokėtiną arba sumokėtą už minėtą prekę arba paslaugą. Teisė į atskaitą atsiranda tada, kai atsiranda prievolė mokėti mokestį, t.y. kai prekės patiekiamos ar paslaugos suteikiamos. Teisė į atskaitą suteikiama iš karto už visus pirkimo sandorius.

Pirmosios išlaidos investicijoms, patirtos ekonominės veiklos tikslais, turi būti laikomos ekonomine veikla ir šis principas būtų pažeidžiamas, jei būtų laikoma, jog ši veikla pradedama tik tada, kai atsiranda apmokestinamųjų pajamų. Bet koks kitoks aiškinimas reikštų, kad vykdydamas ekonominę veiklą ūkio subjektas patirtų PVM naštą, nesuteikiant jam galimybės atskaityti PVM ir būtų savavališkai diferencijuojamos investicijų išlaidos, patirtos verslo poreikiams, pagal jų susidarymo laiką, t. y. jos patirtos prieš vykdant veiklą ar ją vykdant.

Be to, teisė į atskaitą išlieka, net jei vėliau planuojama ekonominė veikla nebuvo vykdoma ir dėl to nebuvo sudaryta apmokestinamųjų sandorių arba kai apmokestinamasis asmuo negalėjo naudoti prekių ar paslaugų, dėl kurių atsirado teisė į atskaitą dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių. Aiškinant kitaip, mokesčių tikslais vertinant tą pačią investicijų veiklą, atsirastų nepagrįstų skirtumų tarp jau apmokestinamuosius sandorius vykdančių įmonių ir kitų įmonių, kurios investuodamos dar tik siekia užsiimti apmokestinamąja veikla, dėl kurios būtų sudaryta apmokestinamųjų sandorių.

Todėl tam, jog visas sumokėtas PVM galėtų būti atskaitytas, būtina, kad patirtos išlaidos iš esmės būtų skirtos tik numatomai ekonominei veiklai, t.y. valdymo paslaugoms, apmokestinamoms PVM, teikti tikslinei bendrovei. Tuo atveju, jei šios išlaidos taip pat iš dalies yra susijusios su neapmokestinama veikla arba neekonomine veikla, už šias išlaidas sumokėtas PVM negali būti atskaitytas.

Galiausiai ETT nurodė, kad kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamos paslaugos buvo suteiktos Ryanair, o ji, kaip planuota, įsigijusi bendrovės akcijų, ketino vykdyti ekonominę veiklą, teikdama jai valdymo paslaugas, apmokestinamas PVM. Taigi konstatuotina, kad Ryanair veikė kaip apmokestinamasis asmuo, kuomet patyrė išlaidų, susijusių su nagrinėjamomis paslaugomis. Vadinasi, Ryanair iš esmės turi teisę nedelsdama atskaityti PVM, sumokėtą už šių paslaugų teikimą, net jeigu galiausiai ši ekonominė veikla, dėl kurios turėjo būti sudaromi apmokestinamieji sandoriai ateityje, nebuvo įvykdyta ir todėl nebuvo sudaryti minėti sandoriai. Išlaidos, patirtos įsigyjant tikslinės bendrovės akcijų, turėtų būti laikomos priskirtinomis prie šios ekonominės veiklos, kuri apima teisę į atskaitą suteikiančių sandorių sudarymą, vykdymo. Vadinasi, šios išlaidos turi tiesioginį ir nedelsiant atsirandantį ryšį su visa ekonomine veikla ir todėl sudaro jos bendrųjų išlaidų dalį. Darytina išvada, kad galima atskaityti visą su šiomis išlaidomis susijusį PVM.

Arūnas Šidlauskas

Šioje byloje ginčas kilo dėl to, ar mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjai, 2010 ir 2011 metais nemokėdami palūkanų nuo jiems suteiktų beprocentinių paskolų, gavo pajamas natūra, kurios apmokestinamos taikant 15 proc. GPM tarifą.

Pagal bylos medžiagą, Pareiškėja M. G. tikrinamuoju laikotarpiu ir iki tikrinamojo laikotarpio pradžios iš fizinių asmenų gavo nuo 25 000 Lt iki 120 000 Lt dydžio paskolas nuo 6 iki 12 metų terminui, nemokėdama už jas palūkanų ir nesuteikdama jokių finansinių garantijų paskolų grąžinimui užtikrinti, o pareiškėjas J. G. 2008 m. vasario 10 d. gavo 39 000 Lt paskolą, kurią įsipareigojo grąžinti per 10 metų, nemokėdamas už ją palūkanų. Vadovaujantis GPMĮ 9 straipsnio nuostatomis ir atsižvelgiant į Lietuvos centrinio banko statistikos pateiktas vidutines naujų paskolų būstui įsigyti palūkanas, kurios 2010 m. gruodžio 31 d. sudarė 4,75 proc., o 2011 m. gruodžio 31 d. dienai – 4,10 proc., taip pat į tai, kad pareiškėjų gautos paskolos sudarytos siekiant jas panaudoti gyvenamajam namui statyti, padaryta išvada, jog pareiškėjai 2010 – 2011 m. laikotarpiu gavo pajamų natūra.

Pareiškėjai grįsdami savo skundą, nurodė, kad nuo gautų paskolų GPM apskaičiuotas neteisingai ir nepagrįstai, kadangi pareiškėja pinigus skolinosi namo statybai, nesiskolino iš banko, nes banke reikėjo mokėti papildomas palūkanas. Šiuo atveju paskolų teikėjai, palaikant bendražmogiškus santykius, sutiko paskolinti be jokių palūkanų. Pajamų, gautų natūra, pripažinimo ir įvertinimo tvarkos apraše nustatyta, kad pajamų, gautų natūra, apmokestinimo nuostatos netaikomos, kai gyventojas turtą ar paslaugas gauna bendražmogiškojo bendravimo atvejais, kai tai yra pagrįsta asmeniniais santykiais ir tai nėra atlygis už darbą ar suteiktas paslaugas. Kadangi pareiškėja gavo paskolą iš pažįstamų asmenų, todėl paskola laikytina, kaip gauta bendražmogiškojo bendravimo atveju ir jai apmokestinimo nuostatos netaikomos. Paskolų sutartys sudarytos iki 2010 m. sausio 1 d., t. y. iki GPMĮ pakeitimo, nustačiusio, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. apmokestinamos beprocentinės paskolos, įsigaliojimo. Griežtinanti įstatymo norma negali būti taikoma sandoriams, sudarytiems iki jos įsigaliojimo. GPMĮ 17 straipsnio 26 dalis taikoma tik dovanojimo būdu gautų pajamų apmokestinimui, o pajamų natūra apmokestinimui taikomos specialios GPMĮ normos – 3 straipsnis, 2 straipsnio 14, 15 dalys ir 9 straipsnis. Mokesčių administratorius, teigdamas, kad gauta nauda dėl to, jog nereikėjo mokėti palūkanų, tokią naudą turėjo įvertinti ne kaip apmokestinamas pajamas, o kaip gautą dovaną iš kitų asmenų ir apmokestinti tik 8 000 Lt viršijančią naudą.

Mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėjai nepatyrė išlaidų, kurios įprastai patiriamos disponuojant skolintomis lėšomis, paskolos be palūkanų pripažintinos ekonomine nauda, t. y. pajamomis natūra. Aplinkybė, kad minėtos paskolos gautos iš asmenų, su kuriais pareiškėjai draugiškai bendravo, nesudaro pagrindo pripažinti, jog pajamų natūra nėra, o beprocentės paskolos gavimą lėmė bendražmogiškos sąlygos. Pajamų natūra suma (nemokėtos palūkanos) pareiškėjams apskaičiuota pritaikius Lietuvos Banko nustatytas paskolų gavimo laikotarpiu buvusias palūkanų normas namų ūkiams ir ši suma, vadovaujantis GPMĮ nuostatomis, pagrįstai apmokestinta taikant 15 proc. GPM tarifą. GPMĮ 17 straipsnio 26 dalis taikoma tik dovanojimo būdu gautų pajamų apmokestinimui, o pajamų natūra apmokestinimui taikomos specialios GPMĮ normos – 3 straipsnis, 2 straipsnio 14, 15 dalys ir 9 straipsnis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad, siekiant teisingai pritaikyti pajamas natūra reglamentuojančias GPMĮ nuostatas, kiekviena konkreti situacija turi būti vertinama individualiai, atsižvelgiant į faktines aplinkybes, tarp šalių susiklosčiusių santykių esmę, jų susitarimų turinį bei kt. Nagrinėjamu atveju, vertinant apmokestinimo GPM pagrįstumą, pareiškėjų nauda, gauta nemokant palūkanų už jiems suteiktas paskolas, t. y. pajamos natūra, gali būti neapmokestinta GPM tik tokiu atveju, jeigu nėra identifikuojamas ekonominiais dėsniais pagrįstas siekis duoti ar gauti naudos, t. y. pateikiami įrodymai, patvirtinantys, jog tai nėra pareiškėjų gauta nauda, tačiau tokia faktinė aplinkybė nagrinėjamu atveju nenustatyta.

Teismas atkreipė dėmesį, kad GPMĮ 2 straipsnio 15 dalis, apibrėžianti pajamas natūra, yra nepakitusi nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 2003 m. sausio 1 d., todėl nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius turėjo teisę pripažinti pareiškėjus gavus pajamas natūra visą tikrintą laikotarpį, t. y. laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau jis pasirinko palankesnį pareiškėjams apmokestinimą ir jų pajamas natūra pripažino tik 2010 – 2011 metų laikotarpiu, kuriam esant galiojo Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1K-162 patvirtinto Pajamų, gautų natūra, įvertinimo tvarkos aprašo 7 punkto, apibrėžiančio pagal paskolą nemokamų palūkanų įvertinimą, nuostatos.

Byloje nustatyta, kad mokesčių administratorius konstatavo, kad gyventojui gavus beprocentę paskolą iš kito gyventojo, laikoma, jog jis gavo B klasės pajamų, t. y. pareiškėjai, nemokėdami palūkanų už gautas paskolas namo statybai, gavo naudos – pajamas natūra. Mokesčių administratorius padarė išvadą, kad paskolos davėjas savo veiksmais – neatlygintine paslauga paslaugos gavėjui suteikė ekonominės naudos, kurių pastarieji negalėtų gauti rinkos dėsniais paremtomis sąlygomis ir nėra jokių objektyvių aplinkybių, leidžiančių manyti kitaip. Todėl teisėjų kolegija sutinka su mokesčių administratoriaus vertinimu, jog beprocentė paskola yra pajamos natūra tiek kiek paskolos gavėjas neturi pareigos mokėti palūkanas už gautą paskolą.

Tikrinamu atveju teisingai konstatuota, kad pareiškėjų gauta nauda yra piniginis ekvivalentas tų palūkanų, kurias jie būtų įprastai mokėję. Apmokestinimo momentas yra siejamas su faktiniu pajamų (naudos) gavimu, todėl apmokestinimo klausimas turi būti sprendžiamas pagal tuo metu galiojančius teisės aktus. Pastebėtina, kad pareiškėjų gautos pajamos nepatenka į GPMĮ 9 straipsnio 1 dalyje numatytą išimtį, kada pajamos nepripažįstamos gautomis natūra.

2018 m. spalio 24 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylą Nr. 3K-3-378-701/2018, apžvelgęs ir įvertinęs Darbo kodekso reguliavimą, kiek tai susiję su bylinėjimosi išlaidomis, kurias asmuo patiria nagrinėjant ginčą darbo ginčų komisijoje, atskleidęs ir paties įstatymo leidėjo ketinimus, priėjo prie išvados, kad DK 217 straipsnio 3 dalies esmė – įtvirtinti (užtikrinti) nemokamą ikiteisminį darbo ginčo nagrinėjimo procesą, kuriame šalių patiriamos bylinėjimosi išlaidos joms yra iš viso neatlyginamos. Tokiu ikiteisminės darbo ginčų dėl teisės nagrinėjimo stadijos modeliu, be kita ko, siekiama, kad darbo teisinių santykių šalys turėtų vienodas sąlygas greičiau, paprasčiau ir pigiau išspręsti savo nesutarimą, padaryti ginčų sprendimą DGK prieinamesnį darbuotojams, t. y. kad darbuotojai, turėdami mažesnius finansinius resursus, neatsidurtų sunkesnėje situacijoje nei darbdavys.

Kaip pažymėjo kasacinis teismas, DK 217 straipsnio 3 dalyje expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) įtvirtinta nuostata, kad darbo ginčų komisijoje ginčo šalių patirtos išlaidos nepriteisiamos. Ši nuostata vertintina kaip imperatyvi. Ji aiškintina kaip apibrėžianti tiek darbo ginčų komisijos, tiek ir teismo kompetenciją dėl darbo ginčų komisijoje ginčo šalių patirtų išlaidų atlyginimo priteisimo.

Nors šią nuostatą galima būtų interpretuoti dvejopai:

darbo ginčų komisijoje ginčo šalių patirtos išlaidos nepriteisiamos – tai yra akcentuojant, kad darbo ginčų komisija nėra institucija, kompetentinga spręsti išlaidų, patirtų darbuotojo ar darbdavio tarpusavio ginče. Kaip ir anksčiau, šią nuostatą vertinant nurodyta prasme, tai būtų kaip nuoroda toliau bet kuriai pusei kreiptis jau į teismą dėl papildomo sprendimo, numatyto Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse, ar pasinaudoti kitais būdais prisiteisti išlaidas, patirtas darbo ginčų komisijoje, ginčo teisenos tvarka.

darbo ginčų komisijoje ginčo šalių patirtos išlaidos nepriteisiamos – tai yra kelias, kuriuo nuėjo kasacinis teismas. Teismas priėjo prie tokios išvados/interpretacijos, išanalizavęs ir atskleidęs paties įstatymo leidėjo valią rengiant naujojo darbo kodekso projektą: Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto 2017 m. gegužės 18 d. išvadoje nurodyta, jog komitetas pritarė seimo nario A. S. pasiūlymui, kuris turėtų užtikrinti nemokamą ikiteisminį darbo ginčo nagrinėjimo procesą – darbo ginčų komisijoje ginčo šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos joms neatlyginamos. Ir tai reiškia, kad bet kuriai šaliai, kuri pasirenka ginčo kelią sprendžiant santykius su darbdaviu ar darbuotoju, išlaidos, patritos darbo ginčų komisijoje, kurios kompetencija yra spręsti daugumą ginčų, susijusių su darbo santykiais, nebus atlygintos nei pačioje komisijoje, nei toliau kreipiantis į teismą.

Ir pačią darbo kodekso 217 str. 3 dalį taip pat galima interpretuoti lygiai taip pat dvejopai: Darbo ginčų komisijoje darbo ginčai dėl teisės nagrinėjami nemokamai ir ginčo šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos – tai gali reikšti ir tai, kad darbo ginčų komisijai teikiami prašymai neapmokestinami žyminiu nei kitokiu mokesčiu ir kad bylinėjimo išlaidų klausimų komisija nesprendžia, t.y. komisija išlaidų nepriteisia, ir tai, kaip interpretavo Aukščiausiasis Teismas – kad jokios išlaidos apskritai nepriteisiamos.

Kaip žinia, pastarasis yra vienintelis kasacinis teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams peržiūrėti. Kasacinio teismo pagrindinė paskirtis – užtikrinti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką valstybėje. Į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą atrenkamos tik sudėtingiausios ir reikšmingiausios teismų praktikai bylos.

Tokia naujoji vienoda perša kelias išvadas:

1. Darbuotojai galės dažniau skųsti darbdavio veiksmus, kurie jiems atrodys neteisėti, nebijodami padarinių.

Anksčiau prieš kreipdamasis į darbo ginčų komisiją, kaip ir į teismą kitais klausimais, darbuotojas rimtai apsvarstydavo, verta ar ne ginčytis, kadangi suprasdavo, kad nepagrįsto ginčo neigiamos baigties atveju gali nukentėti finansiškai: ne tik atsiskaityti su jam sprendimą ginčytis priimti padėjusiam teisininkui už patarimus, taip pat pastarajam už paslaugas surašant prašymą darbo ginčų komisijai, bet ir kitos šalies – darbdavio – patirtas bylinėjimosi išlaidas. Dabar, kasaciniam teismui priėjus prie tokios išvados dėl bylinėjimosi išlaidų (ne)priteisimo, darbuotojui apsispręsti ginčytis bus daug lengviau – tiesiog pats surašys trumpą skundo tekstą ir bandys. Juk skųstis nieko nebekainuoja.

Remiantis tuo, kas nurodyta, manytina, jog darbo ginčų komisijoms turėtų stipriai padaugėti darbo sprendžiant, pirmiausiai, priimti ar nepriimti darbuotojų ar darbdavių skundus, o juos priėmus – surinkus visus dokumentus, susijusius su ginču, spręsti dėl skundo pagrįstumo. Valstybė išleis daugiau lėšų.

2. Darbuotojų, dirbančių valstybinėse institucijose, situacija prastėja.

Kaip pasisakė kasacinis teismas, tokiu ikiteisminės darbo ginčų dėl teisės nagrinėjimo stadijos modeliu siekiama, kad darbo teisinių santykių šalys turėtų vienodas sąlygas greičiau, paprasčiau ir pigiau išspręsti savo nesutarimą, padaryti ginčų sprendimą DGK prieinamesnį darbuotojams, t. y. kad darbuotojai, turėdami mažesnius finansinius resursus, neatsidurtų sunkesnėje situacijoje nei darbdavys.

Paprastas pavyzdys: staiga suprantate, kad dėl vienų ar kitų priežasčių pribrendo laikas atsisveikinti su darbo vieta valstybinėje institucijoje, kurioje dirbate pagal darbo sutartį. Institucijoje veikia teisės skyrius su ne vienu specialistu, taip pat sudėtingesniems atvejams institucija nevengia pasisamdyti advokatų. Viena po kitos jums skiriamos jūsų akimis neteisėtos ir nepagrįstos drausminės nuobaudos. Ginčijate jas pagal darbo kodekse nustatytą tvarką. Žinodamas, kad pagal naująją teismų praktiką negausite jokios savo patirtų išlaidų kompensacijos, pats bandote rašyti skundą, atstovauti sau komisijos posėdžiuose, skirtingai nei darbdavys, atstovaujamas tiek institucijos teisininkų, tiek advokatų. Vėliau esate atleidžiamas, vėl, jūsų manymu, be pagrįsto teisinio pagrindo. Toliau skundžiatės darbo ginčų komisijai. Toliau, neišgalėdamas susimokėti kvalifikuotam atstovui, atstovaujate sau pats. Tačiau valstybei, t.y. jos įsteigtai institucijai, atstovauja, kaip minėta, jos teisininkai, išlaikomi iš valstybės biudžeto, taip pat advokatai, kuriems už paslaugas mokama taip pat iš valstybės biudžeto, juos atrinkus vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymu. Realiai kovojate vienas prieš valstybę. Net jei ir laimėsite ir būsite sugrąžintas į darbą, ikiteisminiam bylinėjimuisi išleidus daugybę lėšų, jums tai „skaudės“ daug labiau nei darbdaviui, išlaikomam iš mokesčių mokėtojų lėšų.

Ar tokiu atveju asmuo jaučiasi neatsidūręs sunkesnėje situacijoje nei darbdavys? Ar asmens akimis tai prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams? – Abejotina.

Kaip ir pirmuoju atveju, beje, valstybė galų gale išleis daugiau lėšų, o ir darbdaviai, išlaikomi iš valstybės lėšų, daug drąsiau imsis drastiškų būdų atsikratyti jiems neįtikusiais darbuotojais. Juk pastarajam daug sunkiau apsiginti, nors ir jausis, ir galų gale pasirodys esąs, teisus.

3. Gali kristi prašymų, pateikiamų DGK, kokybė

Be kita ko, kaip pastebėjo jau ir kiti teisininkai viešojoje erdvėje reikšdami nuomonę dėl tokio naujojo reguliavimo, ikiteisminio ginčo nagrinėjimo stadijoje suformuojami pagrindiniai argumentai, nulemiantys tolesnę ginčo eigą šalims, jei ginčas toliau būtų tęsiamas teisme. Ikiteisminėje stadijoje iš esmės surenkami ir išdėstomi argumentai, toliau naudojami teisme. Tačiau šiuo atveju primintina darbo kodekso 231 straipsnio 4 dalis, kurioje įtvirtinta, jog darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, t.y. darbo ginčų komisijų sprendimai teismo nesaisto, kas gali paskatinti paprasčiau, remiantis labiau paviršutiniškais argumentais teikti skundus komisijoms ir tik formaliai įvykdyti ikiteisminio nagrinėjimo pareigą.

Tai tik keli atvejai, kuriais naujasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo darbo kodekso interpretavimas atrodo dviprasmiškai. Kita vertus, tik praktika ir kasmetinės darbo ginčų komisijų ataskaitos parodys, kokie tokio naujojo reguliavimo tikrieji padariniai.

Advokato padėjėjas Tadas Vilčinskas gruodžio 10-11 dienomis dalyvavo Europos Teisės Akademijos (European Academy of Law/“ERA“) organizuotame seminare „Europos tarptautinės procedūros: praktinis taikymas“, kuris vyko Vokietijos mieste Tryre. Seminaro metu buvo analizuojama aktuali praktika taikant nuo 2015 m. sausio 10 d. įsigaliojusį Briuselis I reglamentą (Tarybos reglamentas Nr. 1215/2012), teikiant pareiškimą dėl Europos mokėjimo įsakymo išdavimo (Tarybos reglamentas Nr. 1896/2006), teikiant Europos ieškinį dėl nedidelių sumų (Tarybos reglamentas Nr. 861/2007), kreipiantis dėl Europos mokėjimo rašto (Tarybos reglamentas Nr. 805/2004) išdavimo. Taip pat seminaro metu buvo sprendžiami praktiniai klausimai, analizuojama aktualiausia teismų praktika taikant reglamentus, nustatančius tvarką taikant aukščiau išvardintas procedūras. Seminaro dalyviai sprendė praktinius uždavinius, kas sustiprino jų praktines žinias.