Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padėjo tašką dar 2013 m. kilusiame ginče tarp bankrutuojančios įmonės, atstovaujamos bankroto administratoriaus ir VMI dėl bankrutuojančios įmonės teisės į PVM atskaitą bankroto metu.

Bankrutuojančios įmonės bankroto administratorius nustatyta tvarka buvo pateikęs mokesčių administratoriui prašymą grąžinti (įskaityti) PVM permoką (skirtumą), kuri susidarė bankroto procese dėl bankroto administratoriaus teisinių, buhalterinių paslaugų pirkimo, išlaidų už komunalines paslaugas, automobilio nuomą ir pan.

Teritorinis mokesčių administratorius nusprendė negrąžinti (neįskaityti) PVM permokos (skirtumo), nes ,,bankrutuojanti įmonė negali dėl bankroto patiriamų išlaidų įtraukti į PVM atskaitą pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 58 str. 1 d. nuostatas ir tokios išlaidos nėra susijusios su vykdoma PVM apmokestinamąja veikla“.

Tiek Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, tiek apygardos administracinis teismas atmetė bankrutuojančios įmonės skundus, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas galutiniu įsiteisėjusiu sprendimu administracinėje byloje pripažino ir nurodė, jog bankrutuojanti įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, turi teisę į PVM atskaitą pagal PVMĮ 58 str. 1 d. ir jos pateiktą prašymą grąžinti (įskaityti) PVM permoką VMI turi nagrinėti iš naujo.

Minėtame sprendime pateikta ir Europos Sąjungos lygmeniu PVM sistemą reglamentuojančių teisės aktų bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos tokio pobūdžio bylose ir nacionalinės teisės normų, reglamentuojančių esminius teisinius santykius, susijusius su bendra PVM sistema, analizė, todėl atkreipsiu dėmesį į kelis svarbiausius momentus dėl tinkamo PVMĮ 58 str. 1 d. nuostatos taikymo įmonės bankroto procese.

PVMĮ priimtas siekiant įgyvendinti Europos Sąjungoje šį klausimą reglamentuojančias direktyvas. Esminius teisinius santykius, susijusius su bendra PVM sistema, Europos Sąjungos lygiu reglamentuoja 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – PVM direktyva) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2010 m. gruodžio 7 d. Tarybos direktyva 2010/88/ES.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Europos Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (Teisingumo Teismo 2010 m. lapkričio 10 d. sprendimas byloje Fuss, C-429/09).

PVM direktyvos 167 str. numatyta, kad teisė į atskaitą atsiranda, atsiradus prievolei apskaičiuoti atskaitytiną PVM, ji yra sudedamoji PVM sistemos dalis ir iš principo negali būti ribojama (Teisingumo Teismo 2005 m. gegužės 26 d. sprendimas byloje Kretztechnik, C-465/03). Trumpiau tariant, ši teisė įgyvendinama nedelsiant visų mokesčių, taikomų pirkimo ūkinėms operacijoms, atžvilgiu. Ribojimai galimi tik PVM direktyvoje aiškiai numatytais atvejais.

Pagal Lietuvoje galiojančio PVMĮ nuostatas, viena iš būtinų sąlygų atsirasti teisei į PVM atskaitą yra tai, kad prekių tiekimą turi vykdyti PVM apmokestinamas asmuo, o pats prekės tiekimas turi atitikti ekonominės veiklos kriterijus. Kita būtina sąlyga – PVM mokėtojas turi prekę įsigyti ir sumokėti už ją prekės pardavėjui atitinkamą PVM sumą (pirkimo PVM), o sukūręs su šia preke pridėtinę vertę, prekę turi realizuoti bei už tai gauti pardavimo PVM, kurį turi sumokėti į valstybės biudžetą.

Nagrinėjamoje byloje buvo aktualus PVMĮ 58 str. 1 p., numatantis, kad PVM mokėtojas turi teisę traukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir PVM direktyvos 168 str.

Tiek PVMĮ, tiek PVM direktyva teisę į atskaitą sieja su ketinimu vykdyti ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tos veiklos tikslą ar rezultatą. Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, PVM direktyvoje nurodyta sąvoka ,,ekonominė veikla“ gali apimti kelis iš eilės atliekamus veiksmus, įskaitant parengiamuosius (veiklos priemonių įsigijimas, nekilnojamojo turto pirkimas), todėl jie turi būti laikomi ekonomine veikla. Pagal PVM direktyvą parengiamieji darbai pripažįstami ekonomine veikla ir bet kuris asmuo, vykdantis tokius parengiamuosius darbus, laikomas apmokestinamuoju asmeniu, turinčiu teisę į PVM atskaitą.

Teisingumo Teismo praktikoje pripažįstama ir tai, jog teisė į atskaitą išlieka ir tuo atveju, kai apmokestinamasis asmuo, atsižvelgdamas į veiklos rezultatus, nusprendžia nebetęsti veiklos ir likviduoti verslą (Teisingumo Teismo 2005 m. kovo 5 d. sprendimas byloje Fini H, C-32/03).

Išskyrus sukčiavimo ir piktnaudžiavimo atvejus, vieną kartą įmonei pripažinta apmokestinamojo asmens savybė negali būti panaikinta, net jei nusprendžiama toliau neplėtoti įmonės veiklos, o ją likviduoti, dėl ko planuota ekonominė veikla nelemia apmokestinamųjų sandorių vykdymo.

Ekonominei veiklai skirtos išlaidos iki pradedant vykdyti faktinę veiklą turi būti traktuojamos analogiškai išlaidoms, atsiradusioms užbaigiant ekonominę veiklą.

Nagrinėtoje byloje iki bankroto bylos iškėlimo įmonė vykdė nuosavo nekilnojamojo turto pirkimo, pardavimo ir nuosavo arba nuomojamo nekilnojamojo turto nuomos ir eksploatavimo veiklą, t.y. ekonominę veiklą, kuri iš principo pasibaigė įmonei iškėlus bankroto bylą. Bankroto administratoriaus užduotis – visų kreditorių finansinių reikalavimų ir interesų patenkinimas ir tam tikslui jis gali ir turi atlikti ūkinių veiksmų (operacijų) daugėtą tam, kad būtų visiškai ar bent iš dalies pasiektas numatytas tikslas.

Atsižvelgdama į aukščiau nurodytas nuostatas dėl PVMĮ taikymo ir aiškinimo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija konstatavo, kad bendrovės likvidavimo laikotarpiu buvo imtasi veiksmų (sudarytos įvairaus pobūdžio sutartys ir kt.) tam, kad būtų patenkinti kreditorių reikalavimai ir interesai, kas neatsiejama nuo visiškos ekonominės veiklos nutraukimo ir įmonės pripažinimo likviduota. Be to, įmonė iki bankroto bylos iškėlimo vykdė ekonominę veiklą ir turėjo teisę į PVM atskaitą, o tai reiškia, kad jau kartą buvo pripažinta apmokestinamuoju asmeniu ir ta savybė be svarbių priežasčių (pvz. sukčiavimo) negali būti panaikinta.

Bankroto administratoriaus sudaryti sandoriai (įgytos prekės ir paslaugos), kai jie nukreipti į įmonės ekonominės veiklos pabaigą, įmonės likvidavimą, laikantis verslo apmokestinimo neutralumo principo, suponuoja teisę PVM atskaitą.

Teisėjų kolegija pabrėžė, jog tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą konstatavęs, jog pridėtinės vertės mokesčio ataskaita yra pagrindinis Europos Sąjungos PVM sistemos elementas. Teisė atskaityti PVM yra pagrindinė ir svarbiausia mokesčio mokėtojo teisė, o PVM atskaitos sistema yra pagrindinė priemonė, kuria yra įgyvendinamas svarbiausias PVM principas – verslo apmokestinimo neutralumo principas. PVM atskaitos sistema siekiama visiškai atleisti verslininką nuo vykdant visą jo ekonominę veiklą mokėtino ar sumokėto PVM naštos. Bendra PVM sistema užtikrina bet kokios ekonominės veiklos apmokestinimo neutralumą, neatsižvelgiant į jos tikslą ar rezultatą, su sąlyga, kad pati ši veikla iš principo būtų apmokestinta PVM.

Faktiškai PVM atskaita yra realizuojama mokėtino mokesčio sumą mažinant mokesčio suma priskaičiuota įgyjant prekes ar paslaugas, susijusia su mokesčio mokėtojo ekonomine veikla. Jeigu mokėtino mokesčio sumos nėra (mokesčių mokėtojas nevykdė tuo laikotarpiu jokių veiksmų, dėl kurių galėjo atsirasti mokestinė prievolė) arba ši mokestinė prievolė yra mažesnė negu apskaičiuotas PVM, teigiamas priskaičiuoto ir mokėtino PVM skirtumas turi būti grąžinamas mokesčių mokėtojui arba perkeltas vėlesniam atsiskaitymo laikotarpiui.

Teisės į PVM atskaitą pagrindinė ir būtina sąlyga yra priežastinio ryšio buvimas tarp mokesčio mokėtojo įgyjamų prekių ar paslaugų ir vykdomo apmokestinamojo pardavimo. Teisė į atskaitą atsiranda visais atvejais, jeigu mokesčių mokėtojas patvirtina bent jau bendro pobūdžio priežastinį ryšį tarp įgyjamų prekių ar paslaugų bei jo vykdomos ekonominės veiklos, apmokestintos PVM.

Taigi, apmokestinamojo asmens vykdomą PVM apmokestinamosios ekonominės veiklos procesą apima tiek paruošiamieji darbai, skirti ekonominės veiklos pradžiai, tiek šios veiklos vykdymas, tiek ekonominės veiklos užbaigimo (likvidavimo) darbai. Minėtiems darbams vykdyti įsigytų prekių ar paslaugų pirkimo PVM gali būti įtrauktas į PVM atskaitą kaip PVM apmokestinamai veiklai vykdyti skirtų prekių ar paslaugų pirkimo PVM.

Advokatė Gitana Martyšienė