Skip to Content

Category Archives: Mokesčių teisė

10 priežasčių, kodėl verta pasinaudoti mokesčių amnestija

Nuo 2019 m. sausio 1 d. juridiniai ir fiziniai asmenys gali pasinaudoti mokesčių amnestija, kuri suteikia galimybę laiku nedeklaravusiems ir nesumokėjusiems mokesčių, iki 2019 m. liepos 1 d. pateikti patikslintas mokesčių deklaracijas ir susimokėti nesumokėtus mokesčius už 2014 – 2018 metus.

Mes atrinkome 10 priežasčių, kodėl būtų verta pasinaudoti mokesčių amnestija:

  1. Neskaičiuojami delspinigiai nuo papildomai deklaruotų mokesčių.
  2. Netaikomos baudos už pavėluotai deklaruotus mokesčius.
  3. VMI garantuoja mokesčių mokėtojų, deklaruojančių „pamirštus“ mokesčius, anonimiškumą.
  4. Papildomai priskaičiuota mokesčių suma galės būti sumokėta per 2 metus mokesčių mokėtojo norimu periodiškumu.
  5. Jeigu VMI mokestinis patikrinimas dar nėra baigtas, mokesčių mokėtojas bus atleistas nuo delspinigių, jeigu pateiks ar patikslins deklaracijas iki patikrinimo akto surašymo.
  6. VMI gauna informaciją, susijusią su mokesčių mokėtojo mokestinėmis prievolėmis iš įvairių šaltinių: bankų, draudimo bendrovių, kitų juridinių asmenų, užsienio valstybių mokesčių administratorių ir pan., o greitai gaus informacją ir iš įvairių ofšorinių zonų, todėl tikėtina, kad VMI jau turi informaciją apie jus, jeigu pinigų judėjimas buvo per minėtus šaltinius ir tik klausimas, kada ja pasinaudos.
  7. VMI renka informaciją ir apie jūsų išlaidas. Tuo atveju, jeigu išlaidos viršija deklaruotas pajamas, skirtumas yra apmokestinamas.Todėl reikia įsivertinti, ar išlaidos kažkuriuo iš minėtų laikotarpių (2014-2018 metais), nebuvo didesnės už jūsų oficialias pajamas (ypatingai tuo atveju, jeigu buvo įsigytas brangus registruotinas turtas).
  8. Pasibaigus amnestijai, mokesčių mokėtojui bus skiriama padidinta bauda, jeigu jis negali pagrįsti pajamų gavimo šaltinių, t.y. nuo 50 iki 100 procentų priskaičiuotos mokesčio sumos dydžio bauda (paprastai bauda skiriama nuo 10 iki 50 proc. dydžio).
  9. Pasibaigus amnestijai, mokesčių mokėtojas gali netekti patikimo mokesčių mokėtojo statuso, kas gali sąlygoti griežtesnę jo kontrolę, ilgesnį mokesčių tikrinimo senaties laikotarpį, draudimą dalyvauti viešuosiuose pirkimuose.
  10. Kaip informavo VMI, pasibaigus amnestijai, numatomi intensyvūs mokesčių mokėtojų patikrinimai.

 

Advokatas
arunas.sidlauskas@lextal.lt
+370 5210 2733

0 Continue Reading →

Galutinių naudos gavėjų registravimas privalomas nuo 2019 m.

Įmonės turi rinkti ir saugoti informaciją apie tikruosius naudos gavėjus. 2020 m. informacija apie naudos gavėjus turės būti pateikiama Registrų Centrui.

2019 m. sausio 1 d. įsigaliojo LR Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo (toliau – „Įstatymas“) pakeitimai. Šiais pakeitimais nustatoma prievolė kaupti ir pateikti informaciją apie bendrovių tikruosius naudos gavėjus.

Įstatymo 25 str. nustato, kad visi Lietuvos Respublikoje įsteigti juridiniai asmenys privalo gauti, atnaujinti ir saugoti tikslią informaciją apie savo naudos gavėjus. Pagal Įstatymą, naudos gavėju gali būti fizinis asmuo, kuris yra kliento (juridinio asmens ar užsienio valstybės įmonės) savininkas arba kontroliuoja klientą, ir (arba) fizinis asmuo, kurio vardu yra vykdomas sandoris ar veikla. Naudos gavėju laikomas:

1) Juridinio asmens atžvilgiu:

a) fizinis asmuo, kuriam priklauso juridinis asmuo ar kuris jį valdo tiesiogiai ar netiesiogiai, turėdamas pakankamą akcijų arba balsavimo teisių, dalį. Fizinis asmuo, kuris turi 25 procentus ir vieną akciją arba didesnę negu 25 procentų kliento nuosavybės dalį, yra laikomas tiesioginiu savininku. Fizinis (fiziniai) asmuo (asmenys), kontroliuojantis (kontroliuojantys) įmonę arba kelias įmones, kuri (kurios) turi 25 procentus ir vieną akciją arba didesnę kaip 25 procentų kliento nuosavybės dalį, yra laikomas (laikomi) netiesioginiu (netiesioginiais) savininku (savininkais);
b) vyresniojo vadovo pareigas einantis fizinis asmuo, jeigu pagal a) punktą naudos gavėjas nebuvo nustatytas.

2) Patikos struktūros atžvilgiu:

a) patikėtojas;
b) patikėtinis, pvz., kuris steigia įmones, suteikia buveinę, veikia kaip formalus akcininkas ar vadovas;
c) saugotojas;
d) fizinis asmuo, gaunantis naudą iš juridinio asmens;
e) kitas fizinis asmuo, faktiškai kontroliuojantis patikos struktūrą, turima tiesiogine arba netiesiogine nuosavybe arba kitomis priemonėmis.

3) Administruojančio ir lėšas skirstančio juridinio asmems ar į patiką panašios formos subjekto atžvilgiu: fizinis asmuo, einantis 2 punkte nurodytoms pareigoms lygiavertes pareigas.

Visi juridiniai asmenys privalo turėti ir saugoti informaciją apie naudos gavėjo vardą, pavardę, gimimo datą, asmens kodą, valstybę, kuri išdavė asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, gyvenamąją vietą, jo turimas nuosavybės teises ir apimtį (akcijų skaičių procentais, balsavimo teisių skaičių procentais) arba kitokios kontrolės teises (valdybos pirmininkas, valdybos narys, vadovas, vyresnysis vadovas, perleistų balsavimo teisių skaičius procentais).

Informaciją apie naudos gavėją ne vėliau kaip per 10 dienų nuo duomenų pasikeitimo juridinis asmuo privalo pateikti Juridinių asmenų dalyvių informacinės sistemos (JADIS) tvarkytojui Juridinių asmenų dalyvių informacinės sistemos (JADIS) nuostatuose nustatyta tvarka. Jeigu valstybė ar savivaldybė yra vienas iš juridinio asmens dalyvių, šioje dalyje nurodyta informacija Juridinių asmenų dalyvių informacinės sistemos (JADIS) tvarkytojui teikiama tik apie kitus to juridinio asmens naudos gavėjus.

Tačiau kaip informavo Teisingumo ministerija, minėtą JADIS funkcionalumą planuojama sukurti tik 2020 m. pradžioje. Ministerija nurodė, kad atsižvelgiant į galimą didelę apimtį duomenų, kuriuos juridiniai asmenys privalės pateikti JADIS, šiuo laikotarpiu juridiniai asmenys raginami pasinaudoti galimybe tinkamai pasirengti įvykdyti įstatyme numatytą pareigą, t.y. surinkti duomenis apie savo naudos gavėjus, kad pradėjus sistemai veikti, šiuos duomenis galėtų pateikti JADIS.

Už minėtos informacijos nepateikimą nustatoma griežta atsakomybė. LR Administracinių nusižengimų kodekso 198 str. teigia, kad Įstatyme nustatytų kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo priemonių įgyvendinimo tvarkos pažeidimas užtraukia baudą asmenims nuo penkių šimtų iki dviejų tūkstančių keturių šimtų eurų ir juridinių asmenų vadovams – nuo dviejų tūkstančių vieno šimto iki šešių tūkstančių eurų.

Reikia atminti, kad finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai, t.y. auditoriai, antstoliai, buhalteriai, advokatai, nekilnojamojo turto brokeriai ir kiti, privalo imtis priemonių ir nustatyti bei patikrinti kliento ir naudos gavėjo tapatybę prieš pradėdami dalykinius santykius ar vykdant tam tikras operacijas. Todėl nenustebkite, jeigu jūsų advokatas ar auditorius paprašys užpildyti anketą ir pateikti tapatybės dokumentą. Pateiktų duomenų teisingumą klientas turi patvirtinti parašu ir antspaudu (jeigu jis antspaudą privalo turėti pagal jo veiklą reguliuojančius teisės aktus).

Be to, Įstatymas numato, kad bet kuris juridinis asmuo, pradėjęs vykdyti patikos ar bendrovių steigimo, ar administravimo paslaugų teikėjo veiklą ar ją nutraukęs, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo veiklos pradžios ar pabaigos privalo informuoti Juridinių asmenų registro tvarkytoją apie patikos ar bendrovių steigimo, ar administravimo paslaugų teikėjo veiklos vykdymą ar tokios veiklos vykdymo pabaigą. Fizinis asmuo, pradėjęs vykdyti patikos ar bendrovių steigimo, ar administravimo paslaugų teikėjo veiklą ar ją nutraukęs, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo veiklos pradžios ar pabaigos privalo informuoti Valstybinę mokesčių inspekciją apie patikos ar bendrovių steigimo, ar administravimo paslaugų teikėjo veiklos vykdymą ar tokios veiklos vykdymo pabaigą. Pateikdamas šią informaciją, patikos ar bendrovių steigimo, ar administravimo paslaugų teikėjas patvirtina, kad jis pats ar jo valdymo ar priežiūros organų nariai ir naudos gavėjai yra susipažinę su pinigų plovimą ir teroristų finansavimo prevenciją reglamentuojančiais teisės aktais ir atitinka jų reikalavimus.

LR mokesčių administravimo įstatymo 33 str. taip pat buvo papildytas nuostata, kad mokesčių administratorius turi teisę gauti reikiamus duomenis ir dokumentų nuorašus, kompiuterinių laikmenų duomenis (kopijas) iš asmenų, įskaitant naudos gavėją, turtą, pajamas, išlaidas ir veiklą, naudotis savo ir kitų juridinių asmenų valdomų ar tvarkomų registrų, duomenų bazių informacija.

Advokatas
arunas.sidlauskas@lextal.lt
+370 5210 2733

0 Continue Reading →

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo byla dėl PVM atskaitos konsultavimo paslaugoms, įsigyjant kitą įmonę, kai toks įsigijimas neįvyko

Šioje byloje kilo ginčas dėl mokesčių administratoriaus atsisakymo leisti Ryanair atskaityti pirkimo PVM, susijusį su konsultavimo paslaugomis, kuriomis bendrovė naudojosi, siekdama įsigyti kitos bendrovės akcijas.

2006 m. oro transporto bendrovė Ryanair pateikė pasiūlymą, susijusį su kitos oro transporto bendrovės (toliau – tikslinė bendrovė) visų akcijų įsigijimu. Tuomet Ryanair patyrė išlaidų, susijusių su konsultavimo ir kitomis paslaugomis dėl numatomo pirkimo (toliau – nagrinėjamos paslaugos). Tačiau šis sandoris negalėjo būti visiškai įgyvendintas dėl konkurencijos teisės, o Ryanair galėjo įsigyti tik dalį tikslinės bendrovės akcijų.

Ryanair paprašė leisti atskaityti pirkimo PVM, susijusį su šiomis išlaidomis, tvirtindama, kad ji ketino, įgijusi tikslinės bendrovės kontrolę, teikti valdymo paslaugas, apmokestinamas PVM. Tačiau mokesčių administratorius nesutiko leisti atskaityti PVM, kadangi sandoris neįvyko ir ekonominė veikla nebuvo vykdoma.

Didžiosios Britanijos teismas kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ETT) su klausimu, ar įmonė, kuri ketina įsigyti visas kitos bendrovės akcijas, kad galėtų vykdyti ekonominę veiklą, kurią sudaro valdymo paslaugų, apmokestinamų PVM, teikimas, turi teisę atskaityti pirkimo PVM, taikomą išlaidoms, susijusioms su konsultavimo paslaugomis ir patirtoms dėl numatomo akcijų įsigijimo, net jeigu paaiškėjo, kad ši ekonominė veikla nebuvo vykdoma.

ETT konstatavo, kad bendrovė, kurios vienintelis tikslas – įsigyti kitų bendrovių akcijų ir tiesiogiai ar netiesiogiai nedalyvauti valdant šias bendroves, nėra apmokestinamasis asmuo ir ji neturi teisės į atskaitą. Vien paprastas bendrovės akcijų įsigijimas ir turėjimas, savaime nelaikomas ekonomine veikla, suteikiančia apmokestinamojo asmens statusą, nes paprastas kitų įmonių akcijų turėjimas nėra turto naudojimas, siekiant gauti nuolatinių pajamų, o dividendai yra tiesiog turto nuosavybės turėjimo rezultatas.

Kitaip yra tada, kai turint akcijų, kartu tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvaujama valdant bendroves, jei tai susiję su sandoriais, kurie apmokestinami PVM, kaip pavyzdžiui administracinių, finansinių, komercinių ir techninių paslaugų teikimas, nepažeidžiant asmens, dalyvaujančio valdant kapitalą, teisių, kurias jis turi kaip akcininkas ar dalininkas.

Be to, kadangi ekonominė veikla gali apimti kelis iš eilės atliekamus veiksmus, todėl parengiamuosius veiksmus reikia priskirti ekonominei veiklai. Todėl bet kuris asmuo, kuris ketina pradėti savarankišką ekonominę veiklą, o tai patvirtina objektyvūs įrodymai, ir šiuo tikslu patiria pirmųjų investavimo išlaidų, turi būti laikomas apmokestinamuoju asmeniu. Todėl bendrovė, kuri vykdo veiksmus, susijusius su pasirengimu įsigyti akcijų kitoje bendrovėje, ketinant užsiimti ekonomine veikla, kurią sudaro PVM apmokestinamos valdymo paslaugos, turi būti laikoma apmokestinamuoju asmeniu.

Kalbant apie teisę į atskaitą, kiek apmokestinamasis asmuo, veikdamas kaip toks, įsigyja prekių ar paslaugų ir tas prekes ar paslaugas naudoja savo apmokestinamiesiems sandoriams, tiek jis turi teisę atskaityti PVM, mokėtiną arba sumokėtą už minėtą prekę arba paslaugą. Teisė į atskaitą atsiranda tada, kai atsiranda prievolė mokėti mokestį, t.y. kai prekės patiekiamos ar paslaugos suteikiamos. Teisė į atskaitą suteikiama iš karto už visus pirkimo sandorius.

Pirmosios išlaidos investicijoms, patirtos ekonominės veiklos tikslais, turi būti laikomos ekonomine veikla ir šis principas būtų pažeidžiamas, jei būtų laikoma, jog ši veikla pradedama tik tada, kai atsiranda apmokestinamųjų pajamų. Bet koks kitoks aiškinimas reikštų, kad vykdydamas ekonominę veiklą ūkio subjektas patirtų PVM naštą, nesuteikiant jam galimybės atskaityti PVM ir būtų savavališkai diferencijuojamos investicijų išlaidos, patirtos verslo poreikiams, pagal jų susidarymo laiką, t. y. jos patirtos prieš vykdant veiklą ar ją vykdant.

Be to, teisė į atskaitą išlieka, net jei vėliau planuojama ekonominė veikla nebuvo vykdoma ir dėl to nebuvo sudaryta apmokestinamųjų sandorių arba kai apmokestinamasis asmuo negalėjo naudoti prekių ar paslaugų, dėl kurių atsirado teisė į atskaitą dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių. Aiškinant kitaip, mokesčių tikslais vertinant tą pačią investicijų veiklą, atsirastų nepagrįstų skirtumų tarp jau apmokestinamuosius sandorius vykdančių įmonių ir kitų įmonių, kurios investuodamos dar tik siekia užsiimti apmokestinamąja veikla, dėl kurios būtų sudaryta apmokestinamųjų sandorių.

Todėl tam, jog visas sumokėtas PVM galėtų būti atskaitytas, būtina, kad patirtos išlaidos iš esmės būtų skirtos tik numatomai ekonominei veiklai, t.y. valdymo paslaugoms, apmokestinamoms PVM, teikti tikslinei bendrovei. Tuo atveju, jei šios išlaidos taip pat iš dalies yra susijusios su neapmokestinama veikla arba neekonomine veikla, už šias išlaidas sumokėtas PVM negali būti atskaitytas.

Galiausiai ETT nurodė, kad kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamos paslaugos buvo suteiktos Ryanair, o ji, kaip planuota, įsigijusi bendrovės akcijų, ketino vykdyti ekonominę veiklą, teikdama jai valdymo paslaugas, apmokestinamas PVM. Taigi konstatuotina, kad Ryanair veikė kaip apmokestinamasis asmuo, kuomet patyrė išlaidų, susijusių su nagrinėjamomis paslaugomis. Vadinasi, Ryanair iš esmės turi teisę nedelsdama atskaityti PVM, sumokėtą už šių paslaugų teikimą, net jeigu galiausiai ši ekonominė veikla, dėl kurios turėjo būti sudaromi apmokestinamieji sandoriai ateityje, nebuvo įvykdyta ir todėl nebuvo sudaryti minėti sandoriai. Išlaidos, patirtos įsigyjant tikslinės bendrovės akcijų, turėtų būti laikomos priskirtinomis prie šios ekonominės veiklos, kuri apima teisę į atskaitą suteikiančių sandorių sudarymą, vykdymo. Vadinasi, šios išlaidos turi tiesioginį ir nedelsiant atsirandantį ryšį su visa ekonomine veikla ir todėl sudaro jos bendrųjų išlaidų dalį. Darytina išvada, kad galima atskaityti visą su šiomis išlaidomis susijusį PVM.

Advokatas
arunas.sidlauskas@lextal.lt
+370 5210 2733

0 Continue Reading →

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla dėl pajamų gautų pagal beprocentines paskolas

Šioje byloje ginčas kilo dėl to, ar mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjai, 2010 ir 2011 metais nemokėdami palūkanų nuo jiems suteiktų beprocentinių paskolų, gavo pajamas natūra, kurios apmokestinamos taikant 15 proc. GPM tarifą.

Pagal bylos medžiagą, Pareiškėja M. G. tikrinamuoju laikotarpiu ir iki tikrinamojo laikotarpio pradžios iš fizinių asmenų gavo nuo 25 000 Lt iki 120 000 Lt dydžio paskolas nuo 6 iki 12 metų terminui, nemokėdama už jas palūkanų ir nesuteikdama jokių finansinių garantijų paskolų grąžinimui užtikrinti, o pareiškėjas J. G. 2008 m. vasario 10 d. gavo 39 000 Lt paskolą, kurią įsipareigojo grąžinti per 10 metų, nemokėdamas už ją palūkanų. Vadovaujantis GPMĮ 9 straipsnio nuostatomis ir atsižvelgiant į Lietuvos centrinio banko statistikos pateiktas vidutines naujų paskolų būstui įsigyti palūkanas, kurios 2010 m. gruodžio 31 d. sudarė 4,75 proc., o 2011 m. gruodžio 31 d. dienai – 4,10 proc., taip pat į tai, kad pareiškėjų gautos paskolos sudarytos siekiant jas panaudoti gyvenamajam namui statyti, padaryta išvada, jog pareiškėjai 2010 – 2011 m. laikotarpiu gavo pajamų natūra.

Pareiškėjai grįsdami savo skundą, nurodė, kad nuo gautų paskolų GPM apskaičiuotas neteisingai ir nepagrįstai, kadangi pareiškėja pinigus skolinosi namo statybai, nesiskolino iš banko, nes banke reikėjo mokėti papildomas palūkanas. Šiuo atveju paskolų teikėjai, palaikant bendražmogiškus santykius, sutiko paskolinti be jokių palūkanų. Pajamų, gautų natūra, pripažinimo ir įvertinimo tvarkos apraše nustatyta, kad pajamų, gautų natūra, apmokestinimo nuostatos netaikomos, kai gyventojas turtą ar paslaugas gauna bendražmogiškojo bendravimo atvejais, kai tai yra pagrįsta asmeniniais santykiais ir tai nėra atlygis už darbą ar suteiktas paslaugas. Kadangi pareiškėja gavo paskolą iš pažįstamų asmenų, todėl paskola laikytina, kaip gauta bendražmogiškojo bendravimo atveju ir jai apmokestinimo nuostatos netaikomos. Paskolų sutartys sudarytos iki 2010 m. sausio 1 d., t. y. iki GPMĮ pakeitimo, nustačiusio, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. apmokestinamos beprocentinės paskolos, įsigaliojimo. Griežtinanti įstatymo norma negali būti taikoma sandoriams, sudarytiems iki jos įsigaliojimo. GPMĮ 17 straipsnio 26 dalis taikoma tik dovanojimo būdu gautų pajamų apmokestinimui, o pajamų natūra apmokestinimui taikomos specialios GPMĮ normos – 3 straipsnis, 2 straipsnio 14, 15 dalys ir 9 straipsnis. Mokesčių administratorius, teigdamas, kad gauta nauda dėl to, jog nereikėjo mokėti palūkanų, tokią naudą turėjo įvertinti ne kaip apmokestinamas pajamas, o kaip gautą dovaną iš kitų asmenų ir apmokestinti tik 8 000 Lt viršijančią naudą.

Mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėjai nepatyrė išlaidų, kurios įprastai patiriamos disponuojant skolintomis lėšomis, paskolos be palūkanų pripažintinos ekonomine nauda, t. y. pajamomis natūra. Aplinkybė, kad minėtos paskolos gautos iš asmenų, su kuriais pareiškėjai draugiškai bendravo, nesudaro pagrindo pripažinti, jog pajamų natūra nėra, o beprocentės paskolos gavimą lėmė bendražmogiškos sąlygos. Pajamų natūra suma (nemokėtos palūkanos) pareiškėjams apskaičiuota pritaikius Lietuvos Banko nustatytas paskolų gavimo laikotarpiu buvusias palūkanų normas namų ūkiams ir ši suma, vadovaujantis GPMĮ nuostatomis, pagrįstai apmokestinta taikant 15 proc. GPM tarifą. GPMĮ 17 straipsnio 26 dalis taikoma tik dovanojimo būdu gautų pajamų apmokestinimui, o pajamų natūra apmokestinimui taikomos specialios GPMĮ normos – 3 straipsnis, 2 straipsnio 14, 15 dalys ir 9 straipsnis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad, siekiant teisingai pritaikyti pajamas natūra reglamentuojančias GPMĮ nuostatas, kiekviena konkreti situacija turi būti vertinama individualiai, atsižvelgiant į faktines aplinkybes, tarp šalių susiklosčiusių santykių esmę, jų susitarimų turinį bei kt. Nagrinėjamu atveju, vertinant apmokestinimo GPM pagrįstumą, pareiškėjų nauda, gauta nemokant palūkanų už jiems suteiktas paskolas, t. y. pajamos natūra, gali būti neapmokestinta GPM tik tokiu atveju, jeigu nėra identifikuojamas ekonominiais dėsniais pagrįstas siekis duoti ar gauti naudos, t. y. pateikiami įrodymai, patvirtinantys, jog tai nėra pareiškėjų gauta nauda, tačiau tokia faktinė aplinkybė nagrinėjamu atveju nenustatyta.

Teismas atkreipė dėmesį, kad GPMĮ 2 straipsnio 15 dalis, apibrėžianti pajamas natūra, yra nepakitusi nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 2003 m. sausio 1 d., todėl nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius turėjo teisę pripažinti pareiškėjus gavus pajamas natūra visą tikrintą laikotarpį, t. y. laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau jis pasirinko palankesnį pareiškėjams apmokestinimą ir jų pajamas natūra pripažino tik 2010 – 2011 metų laikotarpiu, kuriam esant galiojo Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1K-162 patvirtinto Pajamų, gautų natūra, įvertinimo tvarkos aprašo 7 punkto, apibrėžiančio pagal paskolą nemokamų palūkanų įvertinimą, nuostatos.

Byloje nustatyta, kad mokesčių administratorius konstatavo, kad gyventojui gavus beprocentę paskolą iš kito gyventojo, laikoma, jog jis gavo B klasės pajamų, t. y. pareiškėjai, nemokėdami palūkanų už gautas paskolas namo statybai, gavo naudos – pajamas natūra. Mokesčių administratorius padarė išvadą, kad paskolos davėjas savo veiksmais – neatlygintine paslauga paslaugos gavėjui suteikė ekonominės naudos, kurių pastarieji negalėtų gauti rinkos dėsniais paremtomis sąlygomis ir nėra jokių objektyvių aplinkybių, leidžiančių manyti kitaip. Todėl teisėjų kolegija sutinka su mokesčių administratoriaus vertinimu, jog beprocentė paskola yra pajamos natūra tiek kiek paskolos gavėjas neturi pareigos mokėti palūkanas už gautą paskolą.

Tikrinamu atveju teisingai konstatuota, kad pareiškėjų gauta nauda yra piniginis ekvivalentas tų palūkanų, kurias jie būtų įprastai mokėję. Apmokestinimo momentas yra siejamas su faktiniu pajamų (naudos) gavimu, todėl apmokestinimo klausimas turi būti sprendžiamas pagal tuo metu galiojančius teisės aktus. Pastebėtina, kad pareiškėjų gautos pajamos nepatenka į GPMĮ 9 straipsnio 1 dalyje numatytą išimtį, kada pajamos nepripažįstamos gautomis natūra.

Arūnas Šidlauskas

Advokatas
arunas.sidlauskas@lextal.lt
+370 5210 2733

0 Continue Reading →

Pasyvių holdingų mokestinis režimas

ES teisės taikymo prasme, pasyvūs holdingai yra išteisinti. Pagal vieną iš paskutinių ESTT sprendimų, tai, kad holdingo veiklą sudaro tik turto valdymas arba kad pajamos gaunamos tik iš šio valdymo, savaime negali reikšti, jog egzistuoja visiškai dirbtinis, ekonominės realybės neatitinkantis darinys. Atsižvelgiant į tai, kad turto valdymo bendrovių veikla per se nėra (negali būti) intensyvi, su šiuo kriterijumi negali būti siejami aukšti reikalavimai.

Todėl tuo atveju, jei bendrovė iš tikrųjų teisėtai įsteigta ir de facto aptinkama pagrindinės buveinės vietoje, kurioje yra materialinių ir žmogiškųjų išteklių, reikalingų tikslui pasiekti (pvz., paskolos sutarčiai valdyti), ji negali būti laikoma dirbtiniu, ekonominės realybės neatitinkančius dariniu.

Toks ESTT aiškinimas pagrįstas Patronuojančiųjų ir patronuojamųjų bendrovių direktyvos aiškinimu. ESTT nurodė, kad direktyva siekiama pašalinti bet kokias nepalankias skirtingų valstybių narių bendrovių bendradarbiavimo sąlygas, palyginti su tos pačios valstybės narės bendrovių bendradarbiavimo sąlygomis, ir taip palengvinti bendrovių grupavimą Sąjungos lygmeniu. Taigi šia direktyva siekiama užtikrinti, kad vienoje valstybėje narėje esančios bendrovės išmokamas pelnas kitoje valstybėje narėje įsteigtai patronuojančiajai bendrovei mokesčių požiūriu būtų neutralus. Todėl bendrąja sukčiavimo ar piktnaudžiavimo prezumpcija negalima pateisinti nei mokesčių priemonės, kuria pažeidžiamas direktyvos tikslas, nei mokesčių priemonės, kuria kliudoma pasinaudoti ES įtvirtinta įsisteigimo laisve.

Labai įdomus šiuo atveju yra įsisteigimo laisvės principo aiškinimas. ESTT nurodė, kad įsisteigimo laisvė taip pat apima teisę pasirinkti valstybę narę, kurioje mokestinė aplinka atitinkamai bendrovei, jos pačios požiūriu, yra geriausia. Jei šis principas taikomas kur kas labiau suderintuose teisės aktuose dėl PVM, juo labiau jis turi būti taikomas mažiau suderintuose pajamų mokestį reglamentuojančiuose teisės aktuose, kuriuose atitinkamų valstybių narių mokesčių sistemų skirtumai Sąjungos teisės požiūriu yra pageidaujami arba tai yra sąmoningas politinis sprendimas. Realiai mažas ar neegzistuojantis apmokestinimas yra fiskalinės valstybių autonomijos pasekmė. Atsižvelgiant į tai, kad pajamų mokestis Sąjungos teisės aktais nėra suderintas ir konkurencija mokesčių srityje tarp valstybių narių pagal Sąjungos teisę nedraudžiama, apmokestinamasis asmuo negali būti kaltinamas tuo, kad realybėje (t. y. ne tik teoriškai) naudojasi nauda, kurią suteikia tam tikrų valstybių narių vieta.

Todėl ESTT aiškinimas dėl pasyvių holdingų, tame tarpe ir palūkanų ar dividendų jiems išmokėjimo, yra palankus mokesčių mokėtojams. Vertinant ESTT praktiką, galima taip pat teigti, kad įsisteigimo laisvės principas yra lemiantis, t.y. akcininkai gali steigti holdingą bet kurioje ES šalyje, naudojantis palankesniu mokestiniu režimu ir svarus ekonominis-komercinis pagrindas steigimui negali drausti pasinaudoti šiuo pamatiniu pagrindu. Vienintelis reikalavimas, kad holdingas turėtų patalpas, įrangą, pakankamus ir kompetentingus žmogiškuosius išteklius, būtinus veiklos vykdymui ir holdingo tikslams pasiekti.

Lietuvos akcininkai vis dažniau kelia klausimus dėl holdingo kūrimo užsienio šalyje, kai tokio holdingo kūrimą skatina vėl gi labai praktiškos priežastys: mokesčių ir politinės padėties stabilumas, investicijų apsauga, banko sąskaitų perkėlimas karo ar kito panašaus karinio konflikto atveju, verslo perdavimas paveldėjimo atveju. Į šias holdingų kūrimo priežastis Lietuvos VMI kol kas neturi atsakymų. Viskas suvedama į konkrečias faktines aplinkybes, o tai reiškia, kad „saugaus užutekio“ (safe harbour) mokesčio mokėtojai kol kas tikėtis negali.

Mokestiniuose ginčuose būtų sprendžiama, ar akcininkai pvz., steigė holdingą Olandijoje todėl, kad siekė, kad dukterinių bendrovių akcijų pardavimas būtų neapmokestintas (t.y. siekė mokestinės naudos) ar steigė todėl, kad jų investicijos būtų saugesnės ir apsaugotos nuo politinės įtakos ar įstatymų keitimosi. Tokiu atveju visada aiškinamasi, kuris motyvas buvo pagrindinis (lemiantis).

Žinant nesenas administracines bylas, kai akcijos paprastai buvo įnešamos į Lietuvoje veikiančius holdingus, naudojantis 2014 m. pasibaigusia 10 proc. akcijų perleidimo lengvata (kai kurios iš tų bylų tęsiasi iki šiol) bei atsižvelgiant į VMI komentarą dėl dirbtinių darinių, sunku būtų prognozuoti, kad Lietuvos mokesčių administratorius tiesiogiai ir nedelsiant taikys minėtą ESTT praktiką, kol dėl to aiškiai nepasisakys Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Arūnas Šidlauskas

Advokatas
arunas.sidlauskas@lextal.lt
+370 5210 2733

0 Continue Reading →

Turinio viršenybės prieš formą ir piktnaudžiavimo teise principo taikymas Lietuvos ir ES teismų praktikoje

Lietuvos mokesčių administratorius jau eilę metų aktyviai naudojasi Mokesčių administravimo įstatymo (MAĮ) 69 str. 1 d., siekdamas užkardyti mokesčių vengimo schemas ir vertinti mokesčių mokėtojų sudarytus sandorius iš mokesčių teisės pozicijų, o ne atsižvelgiant į formalią sandorių išraišką.

Žvelgiant į Lietuvos administracinių teismų praktiką, MAĮ 69 str. 1 d. taikymas pasiteisino mokesčių administratoriui, juo buvo efektyviai naudojamasi, užkardant nekilnojamojo turto vertės užkėlimą, tokį turtą dovanojant artimam giminaičiui ir vėlesnį turto pardavimą, automobilių nuomos pajamas mokant vietoj darbo užmokesčio, neapmokestinamų dienpinigių mokėjimą vietoj darbo užmokesčio ir pan.

Mokesčių teisės teorijoje teigiama, kad MAĮ 69 str. taikomas tik mokesčių vengimo atveju, kuris pasireiškia imituojant tam tikrą veiklos modelį ar dirbtinai konstruojant sandorių seką, siekiant mokestinės naudos.

Dar vienas svarbus požymis, leidžiantis identifikuoti mokesčių vengimą, – įprastinėje verslo praktikoje, atmetus mokestinės naudos aspektą, toks veiklos modelis ar sandorių seka nebūtų pasirenkami; arba ar bet kokia trečioji šalis panašiomis aplinkybėmis ir dėl tų pačių ekonominių priežasčių nebūtų veikusi taip pat.

Lietuvos administracinių teismų praktika

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) jau yra suformavęs MAĮ 69 str. 1 d. taikymo praktiką, kurią ir norime aptarti žemiau.

LVAT yra konstatavęs, kad taikant MAĮ 69 str. 1 d., turi būti konstatuojamas sandoris ar sandoriai, kurių vienintelis tikslas yra mokestinės naudos siekimas, piktnaudžiaujant mokesčio įstatymu. Tai reiškia, kad mokesčių mokėtojo veikla, lemianti mokestinės naudos atsiradimą, negali būti pateisinta nei ekonominės logikos, pasireiškiančios didžiausio pelno siekimu mažiausiomis sąnaudomis, nei kitomis aplinkybėmis. Jeigu sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, MAĮ 69 str. negali būti taikomas net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą. Tuo tarpu jeigu objektyvių ir tiesioginių įrodymų visuma nepatvirtina, kad sandorių tikslas buvo tik mokestinės naudos siekimas, minėtas straipsnis negali būti taikomas.

Tačiau iš kitos pusės, MAĮ 69 str. 1 d. turi būti taikoma atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintą ūkinės laisvės principą: joks teisės aktas neįpareigoja mokesčių mokėtojo, esant galimybei pasirinkti vieną iš kelių teisėto elgesio modelio variantų, rinktis tokį, pagal kurį jam atsirastų didžiausia mokestinė prievolė. Įstatymai taip pat neįpareigoja (nenustato prievolės) rinktis tokį turto perleidimo (sandorių sudarymo) būdą, kuris būtų naudingiausias valstybės biudžetui. Sąžiningai veikiantis asmuo (teisės subjektas, mokesčių mokėtojas) turi teisę bei galimybę numatyti savo veiksmų mokestines pasekmes ir pasirinkti tokį teisėtą veiklos modelį, kuris leistų vykdyti savo veiklą mažiausiomis išlaidomis, jei tik nėra pažeidžiamas draudimo piktnaudžiauti teise principas.

MAĮ 69 str. 1 d. atveju, mokesčio prievolė pažeidžiama piktnaudžiavimu teise, o tai yra atvejai, susiję su dirbtinai sukuriama teisine situacija, lemiančia mokestinę naudą. Tai reiškia, kad sudaryti sandoriai yra visiškai dirbtini ir ekonomiškai nepagrįsti, kuriais siekiama vien mokestinės naudos. Konstitucinis teismas savo sprendime yra konstatavęs, kad neteisėtos mokestinės naudos įgijimas pažeidžia mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principus (MAĮ 7, 8 straipsniai), nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys. Šiuos principus pažeidžianti veikla negali būti laikoma teisėta veikla.

Taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio ar ūkinės operacijos sudarymo, t.y. taikant šią teisės normą, atliekamas retrospektyvus paties sandorio (ūkinės operacijos) ir jo teisinių pasekmių vertinimas.

Reikia pažymėti, kad nei MAĮ 10 str. nei MAĮ 69 str. negali paveikti mokestinių teisinių santykių dalyvių teisių ir pareigų ar sukurti naujas taisykles, bet sudaro prielaidas mokesčių administratoriui jas kvalifikuoti pagal atitinkamas mokesčių įstatymo nuostatas, kurios būtų taikomos eliminavus iškreiptas ar slepiamas aplinkybes. Tokiu atveju, sandoriai, kuriais piktnaudžiauta, turi būti apibrėžti iš naujo taip, kad būtų atkurta situacija, egzistavusi nesant piktnaudžiavimo būdu sudarytų sandorių.

Taikant MAĮ 69 str. 1d., mokesčių administratoriui tenka pareiga:

1) įrodyti sandorio ir įgyjamo mokestinio pranašumo prieštaravimą mokesčių įstatymo nuostatomis siekiamam tikslui;

2) nustatyti objektyvių požymių visumą, kurie leistų patvirtinti, kad nagrinėjamų sandorių vienintelis tikslas yra įgyti mokestinį pranašumą (atliekant retrospektyvų paties sandorio (ūkinės operacijos) ir jo teisinių pasekmių vertinimą), t.y. kai mokesčių mokėtojas savo veiksmais dirbtinai sukuria situaciją, kuri sąlygoja mokestinę naudą. Tik objektyvių aplinkybių visuma ir tiesioginiai įrodymai patvirtina sandorių pagrindinį tikslą ir mokesčių mokėtojo ketinimus;

3) turi pagrįsti mokesčio bazę ir priskaičiuotus mokesčius, t.y. apmokestinimą susieti su tikruoju santykių turiniu, kurį mokesčių mokėtojas iš tiesų turėjo omenyje.

Mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas ir taikydamas MAĮ 69 str. aiškiai apibrėžti, kokios mokestinės naudos mokesčių mokėtojas siekė ir kokį konkrečiai pažeidimą padarė sudarydamas sandorį. Tuo tarpu mokesčių mokėtojas turi atitinkamai įrodyti ir pagrįsti, kad sudaromais sandoriais buvo siekiama ekonomiškai pagrįstų tikslų, o ne vien tik mokestinio pranašumo, piktnaudžiaujant teise.

Vertinant sandorių tikruosius tikslus, labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad LVAT savo praktikoje yra nurodęs, jog atliktų veiksmų seka turi reikšmės vertinant, ar buvo siekta mokestinės naudos. Tais atvejais, kai tam tikri sandoriai įvyksta per trumpą laiką, tai gali būti vertinama kaip mokestinės naudos siekimą liudijanti aplinkybė. Bet be abejo, ji nėra lemianti.

Mokesčių administratorius turi teisę perkvalifikuoti sudarytus sandorius pagal atitinkamus mokesčių įstatymus, siekiant tinkamai kvalifikuoti tikrąsias teisiškai reikšmingas aplinkybes ir atsiradusius bei egzistuojančius mokestinius teisinius santykius.

Europos Sąjungos Teisingumo teismo praktika

Panašios pozicijos kaip LVAT laikosi ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ETT).

ETT nurodė, kad draudimo piktnaudžiauti teise principas reiškia, jog draudžiami visiškai dirbtini, ekonomiškai nepagrįsti susitarimai, kuriais siekiama vien mokestinės naudos. Piktnaudžiavimas teise atsiranda, kada sandoriai be jokio ekonominio tikslo, sukuria mokestinį pranašumą, priešingą teisės aktų tikslams. Teismo nuomone, įstatymo tikslas yra pažeidžiamas, jeigu šalis įgauna teisę atskaityti PVM, kai tuo tarpu jos normali komercinė-ūkinė veikla nesukuria tokios teisės.

Piktnaudžiavimas konstatuojamas remiantis ne komercinės veiklos, kuria nagrinėjamus sandorius sudarantis asmuo paprastai užsiima, pobūdžiu, o šių sandorių turiniu, tikslu ir pasekmėmis. Atsiradus piktnaudžiavimo teise faktams, visi atlikti sandoriai gali būti įvertinti iš naujo, atstatant tą situaciją, kuri būtų, jeigu sandoriai, piktnaudžiaujant teise, nebūtų buvę sudaryti. Mokesčių administratorius tokiu atveju gali reikalauti grąžinimo tų sumų, kurios buvo sumokėtos pagal tokius sandorius ir gali prašyti to atgaline data.

Tačiau ETT nurodo, kad valstybės narės negali piktnaudžiauti savo įgaliojimais ir taikyti juos atsižvelgiant į ES teisės principus. Valstybės narės, pasinaudodamos Bendrijos direktyvų suteiktais įgaliojimais, privalo paisyti bendrųjų principų, esančių Bendrijos teisinės sistemos dalimi, tarp jų ir teisinio saugumo bei proporcingumo principų. Pagal teisinio saugumo principą, kuris yra teisėtų lūkesčių apsaugos padarinys, reikalaujama, viena vertus, kad teisės normos būtų aiškios ir tikslios, o kita vertus, kad teisės subjektai numatytų jų taikymą. Svarbu priminti, kad šis principas itin griežtai taikomas tuomet, kai teisės nuostatos gali turėti finansinių pasekmių, kad suinteresuotieji asmenys galėtų tiksliai žinoti jiems pagal šias teisės nuostatas nustatytų pareigų apimtį. Iš to išplaukia, kad svarbu, jog mokesčių mokėtojai žinotų savo mokestinius įsipareigojimus prieš sudarydami sandorį.

Priemonės, kurių valstybės narės gali imtis siekdamos užtikrinti teisingą apmokestinimą mokesčiu ir užkirstų kelią sukčiavimui, turi neviršyti to, kas yra būtina šiems tikslams pasiekti. Nacionalinės institucijos turi laikytis ūkio subjektų teisėtų lūkesčių apsaugos principo. Kalbant apie asmens, kuris pasinaudojo palankiais veiksmais, teisėtų lūkesčių apsaugą, pirmiausia reikia nustatyti, ar mokesčių administratoriaus veiksmai atsargiam ir nuovokiam ūkio subjektui sukėlė pagrįstų lūkesčių. Jei atsakymas į šį klausimą būtų teigiamas, reikėtų nustatyti šių lūkesčių teisėtumą.

ETT irgi yra pažymėjęs, kad apmokestinamajam asmeniui turint galimybę rinktis iš dviejų sandorių, nereikalaujama iš jo pasirinkti didžiausią mokesčio sumą lemiančio sandorio. Atvirkščiai, apmokestinamasis asmuo turi teisę pasirinkti tokį veiklos planą, kad sumažintų savo mokestinę skolą. Apmokestinamieji asmenys, siekdami apriboti jiems tenkančią mokesčių naštą, paprastai gali laisvai pasirinkti organizacines struktūras ir sandorių formas, kurios atrodo tinkamiausios jų ekonominei veiklai.

Arūnas Šidlauskas

Advokatų kontoros „Lextal“ Mokestinių ginčų advokatas

0 Continue Reading →