Skip to Content

Category Archives: Uncategorized @lt

TELFA 26 šalyse skelbia UBO (galutinių naudos gavėjų centrinio registro) suvestinę kiekvienai šaliai.

Remiantis ketvirtąją Kovos su pinigų plovimu direktyva, visos ES valstybės narės privalo sudaryti galutinių naudos gavėjų registrus, kuriuose būtų kaupiama ir saugoma informacija apie pagal konkrečios šalies įstatymus įsteigtų juridinių asmenų savininkus. Šiuo pakeitimu siekiama išvengti skaidrumo trūkumo finansų sektoriuje.

Kalbant apie 5-ąją Kovos su pinigų plovimu direktyvą, kurią valstybės narės turi įgyvendinti iki 2020 m. sausio 10 d., joje išplečiamas galutinių naudos gavėjų ataskaitų teikimas ir praplečiamos galimybės naudojimusi centriniu registru.

Ši santrauka pateikia trumpą praktinę galutinių naudos gavėjų centrinio registro įgyvendinimų apžvalgą. Nors 4-osios ir 5-osios Kovos su pinigų plovimu direktyvų turinys yra tas pats visose ES valstybėse narėse, įgyvendinimo rezultatai skiriasi.

Santraukoje aptariamos temos:

  • galutinių naudos gavėjų apibrėžimas
  • kokia informacija apie galutinius naudos gavėjus turi būti pranešama ir kokie subjektai privalo ją pranešti
  • kaip naudotis registru
  • kokie yra terminai ir galimos baudos kiekvienoje jurisdikcijoje

 

Šią TELFA apžvalgą anglų kalba rasite čia:  TELFA ebook UBO register

Apie TELFA:  

TELFA (Transeuropinis advokatų kontorų aljansas) yra nepriklausomų Europos advokatų kontorų tinklas, veikiantis 26 šalyse ir vienijantis daugiau nei 1000 teisininkų, įkurtas 1989 m.: www.telfa.law

0 Continue Reading →

KVIEČIAME PRISIJUNGTI PRIE KOMANDOS

Baltijos šalių advokatų kontora LEXTAL plečia savo veiklą ir kviečia 2-3 advokatus besispecializuojančius komercinės teisės srityje prisijungti prie ambicingos komandos.

Susitikime aptarti bendradarbiavimo galimybes.

Rašykite mums ar skambinkite žemiau nurodytais kontaktais:
El. paštas: info@lextal.lt
Tel.: +370 5210 2733
Basanavičiaus g. 26, B NORDIC 26, Vilnius
Daugiau informacijos apie mūsų kontorą: www.lextal.lt

0 Continue Reading →

TELFA konferencija Belgrade

LEXTAL advokatė Lina Šikšniutė- Vaitiekūnienė dalyvavo TELFA konferencijoje Belgrade ir dalijosi savo mintimis bei patirtimi apie jaunųjų kolegų rengimą advokato profesijai diskusijoje Young & in law. Didelis ačiū konferencijos organizatoriams advokatų kontorai Vukovic & partners ir kolegomis advokatams iš visos Europos už įdomias diskusijas ir dalijimąsi patirtimi.

“Young and in law” diskusija

 

Lina Šikšniutė-Vaitiekūnienė ir kolegos

 

TELFA nariai

 

0 Continue Reading →

Verslui: ar vis dar laikote visus „auksinius kiaušinius“ vienoje vietoje

Savo veikloje mes (advokatų kontora Lextal, www.lextal.lt ) dažnai susiduriame su situacijomis, kai vienoje bendrovėje koncentruojasi kelios veiklos, nekilnojamas turtas ir brangūs įrengimai ar vykdomi verslo požiūriu rizikingi projektai.

Nepavykus vienam iš verslų ar projektui tapus nuostolingam, sutrinka bendrovės pinigų srautai, kreditoriai prašo areštuoti sąskaitas, o bankai – grąžinti paskolas prieš terminą. Tokiu atveju, bendrovės akcininkai gali prarasti visą per ilgus metus sukauptą turtą.

Ekonominė situacija pasaulyje irgi nėra paprasta. Kaip kad teigia bankų ekonomistai (https://www.lrytas.lt/verslas/mano-pinigai/2019/05/21/news/ekonomistas-n-maciulis-perspejo-laukia-tokia-krize-kokios-bijau-labiausiai-10441235/ ), Lietuva, kaip ir kitos Europos šalys, gali netrukus įžengti į ekonominės stagnacijos laikotarpį.

Tačiau galima diversifikuoti rizikas, išdalinant verslus ar nekilnojamąjį turtą atskiroms bendrovėms. Geras to pavyzdys yra nekilnojamojo turto vystytojai, kurie kiekvienam projektui steigia po atskirą bendrovę. Todėl nepavykus vienam iš projektų, kreditoriai negali pasiekti kito akcininkų turto.

Tiek teisinė tiek ir mokestinė aplinka tokiam diversifikavimui yra palanki. Išskirti bendrovės turtą ir veiklas į atskiras bendroves, nepatiriant mokestinių pasekmių, suteikia tiek Pelno, tiek ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymai.

Vykdant tokį atskyrimą reikia atkreipti dėmesį į tokius dalykus:

  • Atskyrimas turi būti vykdomas griežtai laikantis Pelno mokesčio įstatymo 41 str. 2 d. nustatytų taisyklių;
  • Vykdant atskyrimą, turi vyrauti svarios komercinės priežastys, o ne mokestinės paskatos;
  • Atskyrimo sąlygos turi būti parengtos taip, kad atspindėtų aukščiau paminėtus aspektus;
  • Prieš atskyrimą, reikėtų įvertinti esamus kreditorius, sutartyse nustatytus apribojimus bei tolesnio skolinimosi galimybes (sumažėja bendrovės turtas).

 

0 Continue Reading →

Garantijos rangos sutartyje

Advokatų kontoros Lextal advokatė Lina Vaitiekūnienė sėkmingai atstovavo Latvijos bendrovei SIA Olimps teisme dėl teisės išskaičiuoti išlaidas, susijusias su rangovo darbų trūkumų taisymu, iš sulaikytų sumų pagal rangos sutartį. Ši byla ypatinga tuo, jog rangovė – bankrutuojanti bendrovė kreipėsi į teismą, reikalaudama, kad užsakovė išmokėtų sulaikytą pagal rangos sutartį sumą rangovei – bankrutuojančiai bendrovei, kadangi sulaikytos sumos neišmokėjimas pažeidžia bankrutuojančios bendrovės kreditorių interesus, neatsižvelgiant į tai, jog ši bendrovė tinkamai neištaisė trūkumų, kurių tinkamas ištaisymas pagal sutartį buvo sąlyga sulaikytų sumų išmokėjimui rangovei. Teismas sutiko su Lextal advokatės argumentais, jog atskaitymai iš sulaikytų sumų nėra laikytini priešpriešinių reikalavimų įskaitymu ir negali būti laikomi pažeidžiančiais įmonių bankroto įstatymą, o taip pat nurodė, jog rangovei iškelta bankroto byla savaime nereiškia, jog užsakovė netenka teisės naudotis sutartyje sulygta galimybe sulaikyti atitinkamas sumas garantiniam laikotarpiui. Bankroto ar restruktūrizavimo iškėlimo atveju iš esmės apsunkinamas rangos sutarties tęstinių įsipareigojimų, tokių kaip kelis metus trunkanti garantinė priežiūra ir kt., vykdymas, kas kelia prielaidą, kad rangovo bankroto atveju gali būti pažeidžiami teisėti užsakovo lūkesčiai, kilę dėl pirminių statybos rangos sutartyje sulygtų sąlygų įgyvendinimo. Akivaizdu, kad rangovas, kuriam iškelta bankroto byla, negalės suteikti garantinės priežiūros paslaugų, todėl užsakovo elgesys sulaikant garantijos dydį atitinkančią pinigų sumą yra pagrįstas sąžiningos verslo praktikos požiūriu. Pažymėtina, jog teismas, spręsdamas šį ginčą vadovavosi sutarties nuostatomis bei įrodymais apie neištaisytus trūkumus ir išsamiai pagrįstas išlaidas, rangovei savo lėšomis taisant darbų trūkumus savo sąskaita. Svarbi aplinkybė, jog apie trūkumų taisymo eigą rangovas buvo nuolat informuojamas.

Ši patirtis paskatino Lextal advokatus pasidalinti savo patarimais su statybų proceso dalyviais. Lextal advokatai visada rekomenduoja klientams (užsakovams) įtraukti į rangos sutartis garantijas, susijusias su rangovo atsakomybe už atliktų darbų trūkumų ištaisymu bei įsipareigojimais garantiniu laikotarpiu. Lextal advokatų kontoros praktikoje yra pasitaikę nemažai atvejų, kai klientai kreipiasi pagalbos, nes rangovas, atlikęs darbus bankrutuoja ir nebegali ištaisyti darbų trūkumų. Kaip apsisaugoti nuo tokios situacijos?

Lextal advokatų kontora rekomenduoja:

  1. Sutartyje nustatyti atitinkamas sulaikomas sumas, kurias Užsakovas išskaičiuoja iš atliktų darbų kainos ir jas  sulaiko iki galutinio darbų perdavimo ištaisius trūkumus arba rangovo pareigą pateikti banko ar draudimo kompanijos garantiją trūkumų taisymo bei garantiniam laikotarpiui;
  2. Sutartyje detaliai aptarti darbų priėmimo ir darbų trukumų ištaisymo tvarką;
  3. Darbų priėmimo-perdavimo akte nurodyti, kokie konkrečiai trūkumai turi būti ištaisyti ir per kokį laikotarpį;
  4. Sutartyje numatyti, kad rangovui neištaisius trūkumų, užsakovas gali juos ištaisyti pasitelkti kitus rangovus ir sumažinti sulaikytą sumą trūkumų taisymo išlaidomis;
  5. Jeigu rangovas nevykdo savo įsipareigojimų dėl trūkumų ištaisymo, jį raštu įspėti apie ketinimą ištaisyti trūkumus užsakovo sąskaita ir sumažinti sulaikytas sumas patirtomis trūkumų taisymo išlaidomis arba ketinimą panaudoti garantiją.
  6. Pastoviai informuoti rangovą apie trūkumų taisymo eigą ir išlaidas bei sulaikytos sumos sumažinimą arba garantijos panaudojimą.
1 Continue Reading →

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo byla dėl „įėjimo į renginius“ sąvokos aiškinimo PVM tikslais

Srf yra Švedijoje įsteigta įmonė, kuri priklauso apskaitos ir darbo užmokesčio konsultantų profesinei organizacijai. Ji teikia apskaitos ir valdymo mokymus, t. y. organizuoja seminarus šios organizacijos nariams ir tretiesiems asmenims. Dauguma šių mokymų vyksta Švedijoje, tačiau kai kurie organizuojami kitose valstybėse narėse ir šios bendrovės dėstytojai važiuoja ten skaityti paskaitų. Šie mokymai yra skirti tik apmokestinamiesiems asmenims, kurių verslo vieta yra Švedijoje arba kurie čia turi nuolatinį padalinį.

Minėti mokymai vyksta konferencijų centre 30 valandų, išskirstytų per penkias dienas su vienos dienos pertrauka. Mokymo programos dalyviai turi turėti tam tikrą išsilavinimą ir profesinę patirtį apskaitos ir valdymo srityje. Norint dalyvauti Srf mokymuose, būtina išankstinė registracija ir turi būti gautas patvirtinimas iki jų pradžios, taip pat iš anksto turi būti atliktas mokėjimas.

Švedijos mokesčių administratorius nustatė, kad nors šie mokymai ir teikiami kitose valstybėse narėse nei Švedijos Karalystė, jie turi būti laikomai įvykusiais Švedijoje, todėl PVM turi būti renkamas Švedijoje. Be to, jis nusprendė, kad sąvoka „įėjimas į renginius“ turėtų būti suprantama tik kaip teisė patekti į tam tikrą vietą. Tačiau byloje nagrinėjamos paslaugos neturi „teisės patekti į tam tikrą vietą“ požymių, bet veikiau turi teisės dalyvauti konkrečiame mokyme požymių. Kadangi byloje nagrinėjamų mokymų pagrindinis tikslas nėra suteikti teisę įeiti į renginius, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvos 53 straipsnį, PVM už juos mokėtinas Švedijoje.

Ginčas pasiekė Švedijos teismą, kuris kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (ETT), prašydamas paaiškinti, ar PVM direktyvos 53 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje nurodyti žodžiai „įėjimas į renginius“, apima tokią paslaugą, kurią sudaro penkių dienų apskaitos ir valdymo mokymų paslauga, kuri teikiama tik apmokestinamiesiems asmenims, su sąlyga, kad dalyviai iš anksto užsiregistravo ir sumokėjo.

ETT nurodė, kad PVM direktyvos 44 ir 45 straipsniuose numatyta bendra taisyklė paslaugų teikimo vietai mokesčių tikslais nustatyti, o šios direktyvos 46–59a straipsniuose numatyti keli specialūs priskyrimo atvejai. Todėl kiekvienu atveju reikia nuspręsti, ar tai yra vienas iš šios direktyvos 46–59a straipsniuose nurodytų atvejų. Jeigu taip nėra, minėtai situacijai taikomi jos 44 ir 45 straipsniai. PVM direktyvos 53 straipsnis neturi būti laikomas siaurai aiškinama bendros taisyklės išimtimi.

PVM direktyvos 53 straipsnyje numatyta, kad apmokestinamajam asmeniui teikiamų įėjimo į švietimo renginius paslaugų teikimo vieta yra ten, kur šie renginiai faktiškai vyksta. Šios paslaugos, kuriomis siekiama suteikti teisę patekti į švietimo ir mokslo renginius, kaip antai konferencijas ir seminarus, apima paslaugų teikimą, kurių pagrindinis požymis yra teisės patekti į renginį, mainais į bilietą arba užmokestį, suteikimas.

Srf teikiami mokymai apmokestinamiesiems asmenims yra seminarai, kurie vyksta penkias dienas su dienos pertrauka kitoje valstybėje narėje nei Švedija, kurioje yra šios bendrovės verslo vieta. Vadinasi, šie mokymai, kuriuose fiziškai dalyvauja apmokestinamieji asmenys, patenka į švietimo renginių, nurodytų Įgyvendinimo reglamento 32 straipsnyje, kategoriją.

Dėl klausimo, ar mokymų pagrindinis požymis yra teisės įeiti į minėtus seminarus suteikimas, ETT priminė, kad kai du ar daugiau elementų ar veiksmų, teikiamų apmokestinamojo asmens, yra taip glaudžiai susiję, kad objektyviai sudaro vieną ekonomiškai neskaidomą paslaugos teikimą, kurį išskaidyti būtų nenatūralu, laikoma, kad vykdomas vienas teikimas. Taigi, teisės patekti į nurodytus seminarus už atlygį suteikimas apmokestinamajam asmeniui, būtinai reiškia galimybę jame būti ir dalyvauti. Todėl mokesčių administratoriaus daromam skirtumui tarp teisės įeiti į tam tikrą vietą ir teisės dalyvauti specialiuose mokymuose, negali būti pritarta.

Tuo tarpu mokesčiai turi būti renkami toje vietoje, kur vartojamos prekės arba naudojamasi paslaugomis. Todėl tiekimo vietos nustatymas turi būti atliekamas remiantis PVM direktyvos 53 straipsniu ir apmokestinama PVM toje vietoje, kur tas paslaugų teikimas iš tikrųjų įvyksta, t. y. valstybėse narėse, kuriose rengiami mokymai. Kai mokymų atveju reikalaujama išankstinės registracijos ir mokėjimo, tai neturi reikšmės taikant PVM direktyvos 53 straipsnį: iš šio straipsnio formuluotės nematyti, kad į tokius kriterijus galėtų būti atsižvelgta, siekiant nustatyti vietą, kurioje teikiamos paslaugos.

Atsižvelgiant į išdėstytą, ETT konstatavo, kad PVM direktyvos 53 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje nurodyti žodžiai „įėjimas į renginius“ apima tokią paslaugą, kurią sudaro penkių dienų apskaitos ir valdymo mokymų paslauga, kuri teikiama tik apmokestinamiesiems asmenims, su sąlyga, kad dalyviai iš anksto užsiregistravo ir sumokėjo.

Advokatas
arunas.sidlauskas@lextal.lt
+370 5210 2733

0 Continue Reading →

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla dėl avanso išmokėjimo akcininkui pripažinimo dividendais

Bendrovė „E“ (toliau – „Bendrovė“) yra gamybinę veiklą vykdanti įmonė, vienintelis jos akcininkas yra J. J., kuris yra ir Bendrovės direktorius. Bendrovė mokestinio patikrinimo laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2012 m. dirbo pelningai, dividendai vieninteliam jos akcininkui nebuvo mokėti. J. J. pagal avansines apyskaitas Bendrovei nuo 2009 m. iki 2013 m. birželio 30 d. buvo skolingas – 1 554 232,13 Lt (450 136,74 Eur) ir dėl šios sumos grąžinimo sudarė su Bendrove paskolos sutartį. J. J. nurodė, kad jam išmokėtos sumos buvo naudojamos tik Bendrovės reikmėms, tačiau jis negalėjo pateikti tai įrodančių dokumentų dėl buhalterės, tvarkusios jo įmonės apskaitą, kaltės.

VMI patikrinimo metu nustatė, kad pagal Bendrovės avansinių ataskaitų duomenis už 2009–2013 metus, J. J. su Bendrove neatsiskaitė už suteiktas lėšas, jo skola nuolat augo, o Bendrovė minėtu laikotarpiu dirbo pelningai. Todėl VMI padarė išvadą, jog Bendrovė piktnaudžiavo teise ir nuo 2012 m. gruodžio 31 d. nedeklaravo GPM nuo išmokėtų dividendų.

Bendrovės ir VMI ginčas persikėlė į teismą. Ginčas iš esmės kilo dėl to, ar mokesčių administratorius, vadovaudamasis turinio prieš formą principu, pagrįstai ir teisėtai vienintelio akcininko skolą įmonei prilygino įmonės išmokoms iš paskirstytojo pelno (dividendams).

Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kurie pagrįstų aplinkybes, kokiais tikslais J. J. naudojo jam suteiktas lėšas. Priešingai, Bendrovė teismui nurodė, kad jos apskaita buvo tvarkoma netinkamai dėl vyr. finansininkės A. R. kaltės (jos atžvilgiu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis), todėl ji negali pateikti duomenų, jog J. J. gautas lėšas naudojo Bendrovės reikmėms. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad J. J. buvo mokamas tik minimalus mėnesinis darbo užmokestis, todėl tokio dydžio sumų išmokėjimas vieninteliam Bendrovės akcininkui nėra paremtas įprastine verslo logika.

Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 1921 straipsnių nuostatas, priėjo išvadą, jog aplinkybė, kad Bendrovės vyr. finansininkė netinkamai tvarkė jos apskaitos dokumentus, negali paneigti Bendrovei tenkančios pareigos saugoti ir atstatyti buhalterinės apskaitos dokumentus ir, esant būtinybei, pagrįsti, kokiais tikslais buvo naudojamos Bendrovės lėšos, kadangi nuo šios faktinės aplinkybės nustatymo priklauso Bendrovės mokesčio bazė ir apmokestinimo objektas. Bendrovė iš esmės nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų aplinkybes, kad J. J. mokėtos lėšos buvo skirtos Bendrovės poreikiams tenkinti.

Aplinkybę, kad J. J. naudojosi Bendrovės lėšomis, patvirtina mokestinio tyrimo metu sudaryta 2014 m. sausio 2 d. paskolos sutartis Nr. 2014/1 tarp Bendrovės ir J. J., kurioje Bendrovės apskaitoje neaptartos sumos pripažintos beprocentine J. J. skola Bendrovei.

LVAT nurodė, kad Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas. Bendrovės nuomone, jos atžvilgiu nebuvo pagrindo taikyti šią teisės normą, nes mokestinės naudos ji negavo, išmokėtos sumos buvo naudojamos tik Bendrovės reikmėms.

Teismas pažymėjo, kad įmonei vykdant ekonominę veiklą, prisiimama atitinkama rizika bei atsakomybė už teisės aktų laikymąsi veiklos vykdymo metu. Teisės aktų nepaisius, privaloma atsakyti, t. y. sumokėti ne tik mokesčius, bet ir su jais susijusias sumas. Bendrovė, kaip patyręs, atidus bei sąžiningas verslo subjektas, neabejotinai žinojo, kad pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 1921 straipsnių nuostatas, turi pareigą saugoti, o reikalui esant ir atstatyti prarastus buhalterinės apskaitos dokumentus, o atsakomybė už netinkamą šių pareigų vykdymą tenka būtent pačiam ūkio subjektui. Ta aplinkybė, kad darbuotojai galimai netinkamai tvarkė Bendrovės apskaitos dokumentus, nepakeičia Bendrovei tenkančios pareigos saugoti ir atstatyti buhalterinės apskaitos dokumentus, ir, esant būtinybei, pagrįsti, kokiais tikslais buvo naudojamos Bendrovės lėšos, kadangi nuo šios faktinės aplinkybės nustatymo priklauso jos mokesčio bazė ir apmokestinimo objektas.

Byloje Bendrovė nepateikė duomenų, kuriuose būtų nurodyta, kokiems poreikiams tenkinti buvo naudojamos minėtos lėšos, todėl nėra įrodyta, kad J. J. išmokėtos lėšos buvo skirtos Bendrovės poreikiams tenkinti. Be to, aplinkybę, kad J. J. naudojosi Bendrovės lėšomis, patvirtina ir 2014 m. sausio 2 d. paskolos sutartis Nr. 2014/1 tarp Bendrovės ir J. J., kuria apskaitoje neaptartos sumos pripažintos beprocentine J. J. skola Bendrovei. Bendrovės nurodyta aplinkybė, kad nėra įrodymų, jog J.J. lėšas panaudojo savo asmeniams tikslams, yra nepakankama paneigti mokesčio administratoriaus išvadas.

Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Aiškindamas šių teisės normų turinį LVAT yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tuo tarpu mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Mokesčių mokėtojas, norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą konkretų mokestį, privalo pateikti pagrįstus argumentus ir juos pagrindžiančius naujus įrodymus, sąlygojančius nustatyto mokesčio dydžio neteisingumą

Esant šioms aplinkybėms, LVAT priėjo išvadą, kad Bendrovės J. J. mokėtų sumų paskirtis buvo nustatyta VMI surinktais duomenimis, o mokesčių administratorius pagrįstai ir teisėtai apskaičiavo Bendrovei mokėtiną GPM ir su juo susijusias sumas. Teismo vertinimu, Bendrovė savo nesutikimą su jam apskaičiuotu GPM ir su juo susijusiomis sumomis grindžia tik bendro pobūdžio teiginiais, todėl konstatavo, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų padaryti išvadą, kad Bendrovės vienintelio akcininko skola, pastarajam naudojantis šiomis Bendrovės lėšomis, yra J. J. išmokėti dividendai iš paskirstytojo pelno.

Advokatas
arunas.sidlauskas@lextal.lt
+370 5210 2733

0 Continue Reading →

Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija paskelbė patvirtintą 2019 m. prevencinių patikrinimų planą

Kaip savo vasario 5 d. pranešime nurodė Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija, 2019 m. yra numatyta atlikti 75 planinius tikrinimus dėl sporto klubų, sporto ir turizmo prekių bei paslaugų bendrovių, viešbučių, greitųjų kreditų bendrovių bei valstybinių institucijų vykdomo asmens duomenų tvarkymo. Minėtame plane kaip tikrinimo dalykas nurodomas biometrinių duomenų tvarkymo teisėtumas, duomenų kiekio mažinimo principo įgyvendinimas tvarkant asmens duomenis, duomenų subjektų informavimas apie asmens duomenų tvarkymą, tvarkomų asmens duomenų saugumo užtikrinimas bei kiti. Pasak Valstybinės duomenų inspekcijos, esant poreikiui, tikrinimų planas gali būti keičiamas ar papildomas.

2019 m. Valstybinės duomenų inspekcijos tikrinimų planą galite rasti čia: https://www.ada.lt/go.php/lit/Prevenciniai-patikrinimai

0 Continue Reading →

Naujasis TELFA leidinys – komercinių patalpų nuomos teisinių aspektų gidas

“LEXTAL” advokatų kontora yra TELFA  (The Trans-European Law Firm Alliance) narė nuo 2009 m. ir aktyviai dalyvauja leidžiant TELFA leidinius įvairiomis teisinėmis temomis. Naujoji elektroninė knyga yra komercinių patalpų nuomos teisinių aspektų gidas (2018 m.), kuriame pateikiama trumpa praktinė informacija apie komercinių patalpų nuomos teisinius aspektus įvairiose Europos šalyse. Leidinyje aptariami šie klausimai: nuomos sutarties forma, nuomos objektas, terminai,  nuomos sutarties nutraukimas, patalpų pagerinimai, kompensacijos, mokesčiai. TELFA narių kartu su LEXTAL advokatais parengtas leidinys klientams suteikia žinių apie komercinių patalpų nuomos skirtumus  ir panašumus įvairiose Europos Sąjungos valstybėse, tame tarpe Lietuvoje, Estijoje bei Latvijoje.

Elektroninį leidinį rasite čia.

 

0 Continue Reading →

Nemokamas ikiteisminis darbo ginčų nagrinėjimas: ar tikrai naudingiau abiem šalims?

2018 m. spalio 24 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylą Nr. 3K-3-378-701/2018, apžvelgęs ir įvertinęs Darbo kodekso reguliavimą, kiek tai susiję su bylinėjimosi išlaidomis, kurias asmuo patiria nagrinėjant ginčą darbo ginčų komisijoje, atskleidęs ir paties įstatymo leidėjo ketinimus, priėjo prie išvados, kad DK 217 straipsnio 3 dalies esmė – įtvirtinti (užtikrinti) nemokamą ikiteisminį darbo ginčo nagrinėjimo procesą, kuriame šalių patiriamos bylinėjimosi išlaidos joms yra iš viso neatlyginamos. Tokiu ikiteisminės darbo ginčų dėl teisės nagrinėjimo stadijos modeliu, be kita ko, siekiama, kad darbo teisinių santykių šalys turėtų vienodas sąlygas greičiau, paprasčiau ir pigiau išspręsti savo nesutarimą, padaryti ginčų sprendimą DGK prieinamesnį darbuotojams, t. y. kad darbuotojai, turėdami mažesnius finansinius resursus, neatsidurtų sunkesnėje situacijoje nei darbdavys.

Kaip pažymėjo kasacinis teismas, DK 217 straipsnio 3 dalyje expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) įtvirtinta nuostata, kad darbo ginčų komisijoje ginčo šalių patirtos išlaidos nepriteisiamos. Ši nuostata vertintina kaip imperatyvi. Ji aiškintina kaip apibrėžianti tiek darbo ginčų komisijos, tiek ir teismo kompetenciją dėl darbo ginčų komisijoje ginčo šalių patirtų išlaidų atlyginimo priteisimo.

Nors šią nuostatą galima būtų interpretuoti dvejopai:

darbo ginčų komisijoje ginčo šalių patirtos išlaidos nepriteisiamos – tai yra akcentuojant, kad darbo ginčų komisija nėra institucija, kompetentinga spręsti išlaidų, patirtų darbuotojo ar darbdavio tarpusavio ginče. Kaip ir anksčiau, šią nuostatą vertinant nurodyta prasme, tai būtų kaip nuoroda toliau bet kuriai pusei kreiptis jau į teismą dėl papildomo sprendimo, numatyto Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse, ar pasinaudoti kitais būdais prisiteisti išlaidas, patirtas darbo ginčų komisijoje, ginčo teisenos tvarka.

darbo ginčų komisijoje ginčo šalių patirtos išlaidos nepriteisiamos – tai yra kelias, kuriuo nuėjo kasacinis teismas. Teismas priėjo prie tokios išvados/interpretacijos, išanalizavęs ir atskleidęs paties įstatymo leidėjo valią rengiant naujojo darbo kodekso projektą: Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto 2017 m. gegužės 18 d. išvadoje nurodyta, jog komitetas pritarė seimo nario A. S. pasiūlymui, kuris turėtų užtikrinti nemokamą ikiteisminį darbo ginčo nagrinėjimo procesą – darbo ginčų komisijoje ginčo šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos joms neatlyginamos. Ir tai reiškia, kad bet kuriai šaliai, kuri pasirenka ginčo kelią sprendžiant santykius su darbdaviu ar darbuotoju, išlaidos, patritos darbo ginčų komisijoje, kurios kompetencija yra spręsti daugumą ginčų, susijusių su darbo santykiais, nebus atlygintos nei pačioje komisijoje, nei toliau kreipiantis į teismą.

Ir pačią darbo kodekso 217 str. 3 dalį taip pat galima interpretuoti lygiai taip pat dvejopai: Darbo ginčų komisijoje darbo ginčai dėl teisės nagrinėjami nemokamai ir ginčo šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos – tai gali reikšti ir tai, kad darbo ginčų komisijai teikiami prašymai neapmokestinami žyminiu nei kitokiu mokesčiu ir kad bylinėjimo išlaidų klausimų komisija nesprendžia, t.y. komisija išlaidų nepriteisia, ir tai, kaip interpretavo Aukščiausiasis Teismas – kad jokios išlaidos apskritai nepriteisiamos.

Kaip žinia, pastarasis yra vienintelis kasacinis teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams peržiūrėti. Kasacinio teismo pagrindinė paskirtis – užtikrinti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką valstybėje. Į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą atrenkamos tik sudėtingiausios ir reikšmingiausios teismų praktikai bylos.

Tokia naujoji vienoda perša kelias išvadas:

  1. Darbuotojai galės dažniau skųsti darbdavio veiksmus, kurie jiems atrodys neteisėti, nebijodami padarinių.

Anksčiau prieš kreipdamasis į darbo ginčų komisiją, kaip ir į teismą kitais klausimais, darbuotojas rimtai apsvarstydavo, verta ar ne ginčytis, kadangi suprasdavo, kad nepagrįsto ginčo neigiamos baigties atveju gali nukentėti finansiškai: ne tik atsiskaityti su jam sprendimą ginčytis priimti padėjusiam teisininkui už patarimus, taip pat pastarajam už paslaugas surašant prašymą darbo ginčų komisijai, bet ir kitos šalies – darbdavio – patirtas bylinėjimosi išlaidas. Dabar, kasaciniam teismui priėjus prie tokios išvados dėl bylinėjimosi išlaidų (ne)priteisimo, darbuotojui apsispręsti ginčytis bus daug lengviau – tiesiog pats surašys trumpą skundo tekstą ir bandys. Juk skųstis nieko nebekainuoja.

Remiantis tuo, kas nurodyta, manytina, jog darbo ginčų komisijoms turėtų stipriai padaugėti darbo sprendžiant, pirmiausiai, priimti ar nepriimti darbuotojų ar darbdavių skundus, o juos priėmus – surinkus visus dokumentus, susijusius su ginču, spręsti dėl skundo pagrįstumo. Valstybė išleis daugiau lėšų.

  1. Darbuotojų, dirbančių valstybinėse institucijose, situacija prastėja.

Kaip pasisakė kasacinis teismas, tokiu ikiteisminės darbo ginčų dėl teisės nagrinėjimo stadijos modeliu siekiama, kad darbo teisinių santykių šalys turėtų vienodas sąlygas greičiau, paprasčiau ir pigiau išspręsti savo nesutarimą, padaryti ginčų sprendimą DGK prieinamesnį darbuotojams, t. y. kad darbuotojai, turėdami mažesnius finansinius resursus, neatsidurtų sunkesnėje situacijoje nei darbdavys.

Paprastas pavyzdys: staiga suprantate, kad dėl vienų ar kitų priežasčių pribrendo laikas atsisveikinti su darbo vieta valstybinėje institucijoje, kurioje dirbate pagal darbo sutartį. Institucijoje veikia teisės skyrius su ne vienu specialistu, taip pat sudėtingesniems atvejams institucija nevengia pasisamdyti advokatų. Viena po kitos jums skiriamos jūsų akimis neteisėtos ir nepagrįstos drausminės nuobaudos. Ginčijate jas pagal darbo kodekse nustatytą tvarką. Žinodamas, kad pagal naująją teismų praktiką negausite jokios savo patirtų išlaidų kompensacijos, pats bandote rašyti skundą, atstovauti sau komisijos posėdžiuose, skirtingai nei darbdavys, atstovaujamas tiek institucijos teisininkų, tiek advokatų. Vėliau esate atleidžiamas, vėl, jūsų manymu, be pagrįsto teisinio pagrindo. Toliau skundžiatės darbo ginčų komisijai. Toliau, neišgalėdamas susimokėti kvalifikuotam atstovui, atstovaujate sau pats. Tačiau valstybei, t.y. jos įsteigtai institucijai, atstovauja, kaip minėta, jos teisininkai, išlaikomi iš valstybės biudžeto, taip pat advokatai, kuriems už paslaugas mokama taip pat iš valstybės biudžeto, juos atrinkus vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymu. Realiai kovojate vienas prieš valstybę. Net jei ir laimėsite ir būsite sugrąžintas į darbą, ikiteisminiam bylinėjimuisi išleidus daugybę lėšų, jums tai „skaudės“ daug labiau nei darbdaviui, išlaikomam iš mokesčių mokėtojų lėšų.

Ar tokiu atveju asmuo jaučiasi neatsidūręs sunkesnėje situacijoje nei darbdavys? Ar asmens akimis tai prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams? – Abejotina.

Kaip ir pirmuoju atveju, beje, valstybė galų gale išleis daugiau lėšų, o ir darbdaviai, išlaikomi iš valstybės lėšų, daug drąsiau imsis drastiškų būdų atsikratyti jiems neįtikusiais darbuotojais. Juk pastarajam daug sunkiau apsiginti, nors ir jausis, ir galų gale pasirodys esąs, teisus.

  1. Gali kristi prašymų, pateikiamų DGK, kokybė

Be kita ko, kaip pastebėjo jau ir kiti teisininkai viešojoje erdvėje reikšdami nuomonę dėl tokio naujojo reguliavimo, ikiteisminio ginčo nagrinėjimo stadijoje suformuojami pagrindiniai argumentai, nulemiantys tolesnę ginčo eigą šalims, jei ginčas toliau būtų tęsiamas teisme. Ikiteisminėje stadijoje iš esmės surenkami ir išdėstomi argumentai, toliau naudojami teisme. Tačiau šiuo atveju primintina darbo kodekso 231 straipsnio 4 dalis, kurioje įtvirtinta, jog darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, t.y. darbo ginčų komisijų sprendimai teismo nesaisto, kas gali paskatinti paprasčiau, remiantis labiau paviršutiniškais argumentais teikti skundus komisijoms ir tik formaliai įvykdyti ikiteisminio nagrinėjimo pareigą.

Tai tik keli atvejai, kuriais naujasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo darbo kodekso interpretavimas atrodo dviprasmiškai. Kita vertus, tik praktika ir kasmetinės darbo ginčų komisijų ataskaitos parodys, kokie tokio naujojo reguliavimo tikrieji padariniai.

 

Advokato padėjėjas
tadas.vilcinskas@lextal.lt
+370 5210 2733

0 Continue Reading →