Skip to Content

AJ kartu su kitu bendraturčiu pagal 2011 m. vasario 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo žemės ūkio paskirties žemės sklypą. 2011 m. liepos 4 d. pareiškėja gavo leidimą statyboms šiame sklype. Įsigytame žemės sklype buvo įregistruoti gyvenamasis namas ir du kaimo turizmo pastatai.

AJ kartu su bendraturčiu 2012 m. gruodžio 28 d. pardavė gyvenamąjį namą su žemės sklypo dalimi už 450 000 litų (130 329 Eur) (toliau – ginčo sandoris). Pardavus tokia kaina, AJ gavo 112 500 litų (32 437 Eur) už dalį žemės sklypo ir 150 000 litų (43 443 EUR) už sklype įregistruotą gyvenamojo namo dalį.

Atlikusi patikrinimą VMI nustatė, kad minėti nekilnojamojo turto sandoriai nebuvo vienkartiniai ar atsitiktiniai ir kad AJ vykdė ekonominę veiklą, kaip ji apibrėžiama PVM įstatyme ir dėl to AJ turi turėjo deklaruoti pardavimo PVM, apskaičiuoto nuo visos sumos, kurią ji gavo už ginčo sandorį.

ETT palaikė VMI poziciją ir konstatavo, kad kai tiekimą tam pačiam pirkėjui sudaro du nekilnojamojo turto objektai, kurie yra susiję savo pobūdžiu ir dėl kurių sudaryta viena pirkimo–pardavimo sutartis, ir kai viršijama smulkaus verslo įmonėms numatyta metinės apyvartos riba, apmokestinamasis asmuo turi sumokėti mokestį nuo viso ginčo tiekimo vertės, t. y. atsižvelgdamas į šį tiekimą sudarančių dviejų objektų vertę, net jei atsižvelgus į vieno iš šių objektų vertę minėta metinė riba nebūtų viršyta.

 

Advokatas
arunas.sidlauskas@lextal.lt
+370 5210 2733
0