Bendrovė „E“ (toliau – „Bendrovė“) yra gamybinę veiklą vykdanti įmonė, vienintelis jos akcininkas yra J. J., kuris yra ir Bendrovės direktorius. Bendrovė mokestinio patikrinimo laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2012 m. dirbo pelningai, dividendai vieninteliam jos akcininkui nebuvo mokėti. J. J. pagal avansines apyskaitas Bendrovei nuo 2009 m. iki 2013 m. birželio 30 d. buvo skolingas – 1 554 232,13 Lt (450 136,74 Eur) ir dėl šios sumos grąžinimo sudarė su Bendrove paskolos sutartį. J. J. nurodė, kad jam išmokėtos sumos buvo naudojamos tik Bendrovės reikmėms, tačiau jis negalėjo pateikti tai įrodančių dokumentų dėl buhalterės, tvarkusios jo įmonės apskaitą, kaltės.

VMI patikrinimo metu nustatė, kad pagal Bendrovės avansinių ataskaitų duomenis už 2009–2013 metus, J. J. su Bendrove neatsiskaitė už suteiktas lėšas, jo skola nuolat augo, o Bendrovė minėtu laikotarpiu dirbo pelningai. Todėl VMI padarė išvadą, jog Bendrovė piktnaudžiavo teise ir nuo 2012 m. gruodžio 31 d. nedeklaravo GPM nuo išmokėtų dividendų.

Bendrovės ir VMI ginčas persikėlė į teismą. Ginčas iš esmės kilo dėl to, ar mokesčių administratorius, vadovaudamasis turinio prieš formą principu, pagrįstai ir teisėtai vienintelio akcininko skolą įmonei prilygino įmonės išmokoms iš paskirstytojo pelno (dividendams).

Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kurie pagrįstų aplinkybes, kokiais tikslais J. J. naudojo jam suteiktas lėšas. Priešingai, Bendrovė teismui nurodė, kad jos apskaita buvo tvarkoma netinkamai dėl vyr. finansininkės A. R. kaltės (jos atžvilgiu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis), todėl ji negali pateikti duomenų, jog J. J. gautas lėšas naudojo Bendrovės reikmėms. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad J. J. buvo mokamas tik minimalus mėnesinis darbo užmokestis, todėl tokio dydžio sumų išmokėjimas vieninteliam Bendrovės akcininkui nėra paremtas įprastine verslo logika.

Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 1921 straipsnių nuostatas, priėjo išvadą, jog aplinkybė, kad Bendrovės vyr. finansininkė netinkamai tvarkė jos apskaitos dokumentus, negali paneigti Bendrovei tenkančios pareigos saugoti ir atstatyti buhalterinės apskaitos dokumentus ir, esant būtinybei, pagrįsti, kokiais tikslais buvo naudojamos Bendrovės lėšos, kadangi nuo šios faktinės aplinkybės nustatymo priklauso Bendrovės mokesčio bazė ir apmokestinimo objektas. Bendrovė iš esmės nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų aplinkybes, kad J. J. mokėtos lėšos buvo skirtos Bendrovės poreikiams tenkinti.

Aplinkybę, kad J. J. naudojosi Bendrovės lėšomis, patvirtina mokestinio tyrimo metu sudaryta 2014 m. sausio 2 d. paskolos sutartis Nr. 2014/1 tarp Bendrovės ir J. J., kurioje Bendrovės apskaitoje neaptartos sumos pripažintos beprocentine J. J. skola Bendrovei.

LVAT nurodė, kad Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas. Bendrovės nuomone, jos atžvilgiu nebuvo pagrindo taikyti šią teisės normą, nes mokestinės naudos ji negavo, išmokėtos sumos buvo naudojamos tik Bendrovės reikmėms.

Teismas pažymėjo, kad įmonei vykdant ekonominę veiklą, prisiimama atitinkama rizika bei atsakomybė už teisės aktų laikymąsi veiklos vykdymo metu. Teisės aktų nepaisius, privaloma atsakyti, t. y. sumokėti ne tik mokesčius, bet ir su jais susijusias sumas. Bendrovė, kaip patyręs, atidus bei sąžiningas verslo subjektas, neabejotinai žinojo, kad pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 1921 straipsnių nuostatas, turi pareigą saugoti, o reikalui esant ir atstatyti prarastus buhalterinės apskaitos dokumentus, o atsakomybė už netinkamą šių pareigų vykdymą tenka būtent pačiam ūkio subjektui. Ta aplinkybė, kad darbuotojai galimai netinkamai tvarkė Bendrovės apskaitos dokumentus, nepakeičia Bendrovei tenkančios pareigos saugoti ir atstatyti buhalterinės apskaitos dokumentus, ir, esant būtinybei, pagrįsti, kokiais tikslais buvo naudojamos Bendrovės lėšos, kadangi nuo šios faktinės aplinkybės nustatymo priklauso jos mokesčio bazė ir apmokestinimo objektas.

Byloje Bendrovė nepateikė duomenų, kuriuose būtų nurodyta, kokiems poreikiams tenkinti buvo naudojamos minėtos lėšos, todėl nėra įrodyta, kad J. J. išmokėtos lėšos buvo skirtos Bendrovės poreikiams tenkinti. Be to, aplinkybę, kad J. J. naudojosi Bendrovės lėšomis, patvirtina ir 2014 m. sausio 2 d. paskolos sutartis Nr. 2014/1 tarp Bendrovės ir J. J., kuria apskaitoje neaptartos sumos pripažintos beprocentine J. J. skola Bendrovei. Bendrovės nurodyta aplinkybė, kad nėra įrodymų, jog J.J. lėšas panaudojo savo asmeniams tikslams, yra nepakankama paneigti mokesčio administratoriaus išvadas.

Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Aiškindamas šių teisės normų turinį LVAT yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tuo tarpu mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Mokesčių mokėtojas, norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą konkretų mokestį, privalo pateikti pagrįstus argumentus ir juos pagrindžiančius naujus įrodymus, sąlygojančius nustatyto mokesčio dydžio neteisingumą

Esant šioms aplinkybėms, LVAT priėjo išvadą, kad Bendrovės J. J. mokėtų sumų paskirtis buvo nustatyta VMI surinktais duomenimis, o mokesčių administratorius pagrįstai ir teisėtai apskaičiavo Bendrovei mokėtiną GPM ir su juo susijusias sumas. Teismo vertinimu, Bendrovė savo nesutikimą su jam apskaičiuotu GPM ir su juo susijusiomis sumomis grindžia tik bendro pobūdžio teiginiais, todėl konstatavo, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų padaryti išvadą, kad Bendrovės vienintelio akcininko skola, pastarajam naudojantis šiomis Bendrovės lėšomis, yra J. J. išmokėti dividendai iš paskirstytojo pelno.

Advokatas
arunas.sidlauskas@lextal.lt
+370 5210 2733